Šiuo metu Klaipėdoje yra 326 rizikos šeimos, kur auga 457 vaikai. Į rizikos sąrašą dauguma jų pakliuvo dėl girtavimo, narkotikų vartojimo, vaikų nepriežiūros, socialinių įgūdžių stokos. Pastaruoju metu atidžiau tenka stebėti ir šeimas, susiduriančias su finansiniu nepritekliu.
– Kaip vertinate dabartinę situaciją Klaipėdoje?
– Gauname vis daugiau informacijos apie buitinį smurtą šeimoje, kaip ir šios dienos pranešimas iš policijos apie tai, kad motina skriaudžiama vyro savo vaikų akivaizdoje. Mes tai vadiname psichologiniu smurtu vaiko atžvilgiu. Vaikai viską mato, kenčia, išgyvena. Turėjome atvejų, kai vaikai, neapsikentę smurtaujančio tėvo ar patėvio, patys puolė. Tokiais atvejais kalbamės su visa šeima, apsilankome namuose.
Svarbu, kad žmonės negalvotų, jog tai nerimta. Nes neretai aplinkiniai į tai nekreipia dėmesio, o ir pačios moterys jau tą pačią dieną pareiškia, kad jau susitaikė, jau atleido.
– Lietuvoje dar gaji nuostata: tai, kas vyksta šeimoje, yra jos reikalas.
– Šeimoms, kuriose smurtaujama, reikia padėti, kad vėliau neįvyktų tragedija. Į smurtą šeimose negalima žiūrėti pro pirštus.
– Į socialinės rizikos šeimų sąrašą ėmėte įrašinėti ir skurstančias šeimas. Ar tai didelė problema?
– Tai gana nauja problema. Šeimos ėmė skursti, nebeturi ko valgyti. Joms gali padėti socialiniai darbuotojai, kad jie laiku gautų pagalbą iš šalies ir vaikai augtų su tėvais, ne globos namuose. Gerai, kad yra „Caritas“, „Maisto bankas“. Deja, ne visi paiso socialinių darbuotojų, ir toliau grimzta į liūną. Tada vaikams tenka ieškoti laikinos globos, kol šeima susitvarkys.
– Prieš kelerius metus turėjome aštrią problemą – elgetaujančius vaikus. Dabar situacija atrodo pasikeitusi?
– Mes labai daug ir intensyviai dirbome. Praėjusį pavasarį turėjom tik vieną atvejį, kai buvo atvykusi šeima iš Rumunijos, o jų maža dukrytė gatvėse prašinėjo išmaldos. Vaikai negali valkatauti. Jei jiems trūksta maisto, vadinasi, mes, institucijos, turime pasirūpinti. Gaila, bet dauguma vaikų valkatavo dėl pramogos. Bijojome, kad per sunkmetį tokių vaikų padaugės, tačiau atrodo, kad tos baimės buvo nepagrįstos.
– Jūsų darbas itin sudėtingas, kaip pavyksta motyvuoti savo darbuotojus?
– Darbas tikrai atsakingas, rimtas ir rizikingas. Džiaugiuosi, kad yra aktyvių ir psichologiškai stiprių žmonių, šių savybių ypač nestokoja vyresni darbuotojai. Tik gaila, kad jaunimas pabėga – ir dėl darbo, ir dėl menkų atlyginimų. Jau po metų sako, kad nebedirbs, nors ateina sunkiai – turi įveikti konkursus.
