Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

G.Kadžytė: Lietuviai turėjo ne vieną meilės šventę

Etnologė Gražina Kadžytė
Etnologė Gražina Kadžytė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vasario 14-ąją minima Šv.Valentino diena į Lietuvą atėjo visiškai neseniai. Tačiau tai nereiškia, kad lietuviai neturėjo savo švenčių, per kurias meilei buvo skiriamas itin didelis dėmesys. Etnologė Gražina Kadžytė gali nepavargdama vardinti, per kokias šventes lietuviai ypatingą dėmesį skirdavo kitos lyties atstovams.

Tačiau ji pripažįsta, kad iš Vakarų atėjusi įsimylėjėlių diena, švenčiama vasario 14–ąją, taip pat rado savo vietą lietuviškų švenčių kalendoriuje.

– Šiandien – šv.Valentino diena. Ar lietuviams sava ši meilės šventė?

– Aš paprastai šia tema diskutuoju ir su savo studentais, klausau jų pasisakymų, tad matau, kaip mes gražiai Valentino dieną prisijaukiname. Šiuo metu jau mažiau matome to paviršinio šios šventės šventimo, kai vaikštoma su priklijuotomis širdelėmis, bet atsiranda gražus santykis, kai vienas kitą mylintys žmonės kartu pavakaroja, pabūna, mielomis dovanėlėmis apsikeičia. Aš manyčiau, kad gerai toks ramesnis, prisijaukintas šios šventės variantas, labiau tinkantis mūsų šiaurietiškam charakteriui.

Mes turime daug žinių, skiriame daug dėmesio, bet turbūt neturime to gilaus jausmo, kurį turėjo mūsų protėviai.

Bet tai, kad ši šventė prigijo, įrodo, kad meilė žmogui reikalinga, žmogus nori būti mylimas, mylintis. Gerai, nes jeigu jau pamiršome senesnes mūsų šventes, jų tradicijas, dabar turime naują šventę, kuri mums duota iš šalies.

– Kokia buvo lietuviškoji meilės, įsimylėjėlių šventė, deivės Mildos diena?

– Mes turėjome daug įvairių švenčių. Apie Mildos dieną, meilės deivei skirtą visą gegužės mėnesį daug kalbėta. Žemaičiai pasistatė Mildos skulptūrą, yra Mildos šventykla, gegužės vidury švenčiamos Mildinės. Šaltiniuose yra minima, kad tuomet būdavo renkama gražiausia mergina, jaunimas repetuodavo tuoktuves. Bet tos šventės tradicijos primirštos.

– Mildos mėnesiu buvo laikoma gegužė, kai Lietuvoje jau pavasaris. Tai turbūt tinkamesnis metas švęsti meilės šventę, negu šaltas vasaris?

– Iš tiesų šios šventės metas buvo pritaikyta Lietuvos klimatui. O vasario vidurys labiau tinka tiems kraštams, kurie yra arčiau pusiaujo.

– Kokios kitos lietuvių šventės taip pat buvo susijusios su meile?

– Vėlesniais laikais deivę Mildą pakeitė Kaziukas, kuris dabar virto paprasčiausiu turgumi. O iš tiesų šv.Kazimieras yra jaunimo globėjas, jaunimo reikalų patikėtinis. Todėl atlaiduose, kermošiuje, turguje irgi buvo tam tikrų ženklų, kuriais buvo galima apsikeisti tiems, kurie vienas kitam reiškė palankumą. Juk ne šiaip sau Kaziuko mugėse buvo perkamos meduolinės širdelės su meilės palinkėjimais, kašmyrinės skaros, karoliai būsimoms ar esamoms sužadėtinėms.

O kur dar Sekminių vakarojimai, Joninių metas irgi buvo skirtas meilei. Joninės rodo meilės brandą, tuo metu jau nuo senų laikų būdavo tuokiamasi.

Be abejo, senaisiais laikais ypatingas buvo ir adventas, kada buvo apsižvalgoma, ruošiamasi piršlyboms, keičiamasi dovanomis. Turėjome daug meilės švenčių. O dabar gerai, kad nors vieną išlaikome.

– Atrodo, lietuviams meilė buvo išties svarbi ir jai būdavo skiriama itin daug dėmesio.

– Man atrodo, kad meilė buvo labai svarbi, nors apie tai nerašydavo, daug nekalbėdavo. Paprasčiausiai žmonės gyveno ir gražiai mylėjo. Tai yra esminis skirtumas tarp mūsų ir mūsų senolių. Mes turime daug žinių, skiriame daug dėmesio, bet turbūt neturime to gilaus jausmo, kurį turėjo mūsų protėviai. Nes jeigu būtų gilus jausmas, nebūtų tiek daug apie jį kalbama.

Nors speciali diena gal ir nėra blogas dalykas, bet jeigu būtų gilus jausmas, tuomet savaime atsirastų daug meilei skirtų dienų. Jeigu žmogus myli kitą žmogų, tai prisimena ir jo gimimo, ir vardo dienas, ir tas dienas, kurios abiem yra svarbios. Tada žmogus rodo ženklus, stengiasi parodyti, kad atsimena ir nori pasveikinti mylimąjį ar mylimąją.

– O ar senovės lietuviai tuokdavosi tik iš meilės? Kokiu pagrindu būdavo sudaromos santuokos?

– Visokių santuokų buvo seniau, kaip ir dabar yra. Kas mokėjo mylėti, rado savo meilę, tie tuokėsi iš meilės. Kiti paprasčiausiai sudarydavo sutartis visam gyvenimui, kad galėtų vienas kitą paremti. Ypač to prisireikia senatvėje. Kaip sakydavo senovėje žmonės: vaikas auksinis, vyras šiaudinis, bet vis tiek senatvėje remiesi į savo žmogų. Žmogui meilė yra viena iš svarbiausių reikmių. Juk norint patirti gyvenimo džiaugsmą labai svarbu būti mylimam ir mylėti pačiam.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min