Tradicija rengti tokias ceremonijas susijusi su tuo, kad pirmą kartą trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo būtent sausio 1–ąją 1919 metais. Tuomet ją, kaip laisvos šalies simbolį, iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos.
Tradiciškai vėliava atiteko vienai iš Lietuvos mokyklų, šiemet ją gavo Vilniaus Sausio 13–osios vidurinė mokykla.
Anot Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, žmonės į ceremoniją rinkosi nepaisant pūgos ir sniego, nes vėliava yra valstybės simbolis, kurį kiekvienas nešiojamės savo širdyje. „Istorija parodė, kad mūsų tėvai, seneliai, būdami toli nuo Lietuvos, ištremti, savo valstybės vėliavą visada laikė prie širdies. Nes ji ne tik ramina ir šildo, bet ir visada sako, kad mes esame lietuviai, o tai mūsų valstybės vėliava“, – ceremonijoje sakė I.Degutienė.
Tačiau, anot I.Degutienės, retas žino, kad Lietuvos vėliavą sukūrė Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Basanavičius ir Tadas Daugirdas.
Vėliavos pavadinimas kilo nuo vėlių
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pabrėžė, kad vėliava šiame bokšte visada simbolizavo lietuvių tautos gyvybingumą. „Nuplėšiama, išniekinama ji vėl ir vėl kilo, sakydama pasauliui: „Mes gyvi, mes esame“, – kalbėjo R.Juknevičienė.
Anot ministrės, Lietuvos vėliava turi unikalią istoriją, o tas unikalumas užkoduotas ir pačiame žodyje „vėliava“. „Mokslininkai sako, kad nė viena kita indoeuropiečių kalba nekildina žodžio vėliava prasmės iš vėlių, iš savo mirusiųjų. Eidamas į karą lietuvis žinojo, kad jis yra stiprus, nes kaunasi ne vienas, kartu su juo kaunasi visos jo protėvių vėlės“, – sakė R.Juknevičienė.
Po iškilmingos ceremonijos susirinkusių vilniečių dar laukė laužas ir kareiviška košė, kuria daugelis susigundė, nes ant Gedimino kalno pučiant stipriam vėjui ir sningant ne vienas sušalo.
Nors akcentuojama, kad 2010 metų vėliava pakeista 2011 metų vėliava, tai tik simbolinė ceremonija, kadangi vėliava Gedimino bokšte keičiama gerokai dažniau – bent kartą per tris mėnesius. O jeigu pučia stiprūs vėjai, tai daroma ir dažniau.
