Karūžiškės dvare teko atsidurti visai atsitiktinai. Mat čia apsistojo Medvėgalį tiriantys archeologai – Klaipėdos universiteto studentai bei jiems talkinantys Laukuvos moksleiviai.
Dvaro kieme vaikščiojo šviesaus veido ir brandaus amžiaus vyras. Prisistatė žolės pjovėju. Patikslino, jog tai daro jau du dešimtmečius – nuo tada, kai vedė šio dvaro paveldėtoją.
Vėliau jo išrinktoji prieis ir lieps vyrui laiku išgerti reikiamus vaistus. Guvi moteris pasakys, kad ji nori ne tik nušienautos žolės. Dar rūpi, kad ir šis vyras būtų sveikas. Ta moteris kiekvieną sutiktą sužavi savo rūpestingumu.
Trumpoji pažintis
Susipažinkite – šios sodybos ir Karūžiškės dvaro paveldėtoja bei šeimininkė – Snieguolė Jurskytė-Akstinienė. Dokumentuose ir užsienyje moterį dažniau galima rasti Sniega Maria Jurskis vardu. Ji nelabai dėl to suka galvą. Svarbu – nesuplakti anglų ir lietuvių kalbos į vieną.
Moteris už Atlanto pragyveno pusę amžiaus. Ten buvo aktyvi lietuvybės puoselėtoja, lietuviškų knygų leidybos rėmėja, architektė.
Ten buvo aktyvi lietuvybės puoselėtoja, lietuviškų knygų leidybos rėmėja, architektė.
Jos vyras Domas Akstinas iš pažiūros buvo paprastas tarybinis žmogus, dirbęs Kaune spaustuvėje. Į jo rankas dažnai pakliūdavo už Atlanto arba kitose laisvose šalyse išleistos lietuviškos knygos. Jas slapta daugindavo.
Pora susitiko bei susipažino tik tuomet, kai moteris grįžo į laisvą Lietuvą gyventi. Patys nustebo – kokie panašūs jų pomėgiai ir veikla. Žino, lietė ir skaitė tas pačias knygas. Susituokė. Žiemą gyvena Kaune, jos bute, o vasaras leidžia Karūžiškėje.
Dvaro svirne rengia įvairias ekspozicijas. Yra ir nuolatinė ekspozicija – visa apie Alfonsą Jurskį – S.Akstinienės tėvą, Lietuvos radijo įkūrėją ir paleidėją.
Žmonės skaito ir dabar, tačiau ką?
Taip būtų galima porą apibūdinti trumpai – labai trumpai. Po kiemą lydintis D.Akstinas atskleidžia tokių smulkmenų, kurios ir dabar ne visos popieriuje surašytos.
„Štai akmenų krūva. Čia buvo gyvenamasis namas. Jį traktoriumi nugriovė Sąjūdžio laikais. Sustūmė akmenis į pelkę. Matyt, buvo kažkokių ketinimų. Ne vienas norėjo gražią vietą šalia Medvėgalio privatizuoti“, – pamena vyras.
Pastebi, jog čia tuo metu nebuvo gražu. Kokia žolė pamiškėje, tokia ir čia, kieme. Be to, likusiuose pastatuose kolchozas apgyvendino žmones. Kieme bėgiojo kiaulės ir vištos.
Čia buvo gyvenamasis namas. Jį traktoriumi nugriovė Sąjūdžio laikais. Sustūmė akmenis į pelkę.
„Šis dvaras turi tradiciją – jis paveldimas per moterišką liniją. Kadaise jis atiteko iš Padyvyčio dvaro kilusiai Onai Tallat-Kelpšaitei. Tai buvo jos tetos dvaras.
Ona ištekėjo už Alfonso Jurskio, kuris yra Lietuvos radijo paleidėjas. 1944 metais jau rusai ant Medvėgalio apsikasė, o Jurskis išvažiavo nuo fronto. Tuomet apsistojo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Iš ten – į Ameriką“, – dėstė D.Akstinas.
Vyras sovietmečiu Kaune dirbo K.Poželos spaustuvėje. Popierius ir net dauginimo aparatas – čia pat. Slapta daugindavo pogrindinę literatūrą, tačiau tai nebuvo taip paprasta.
Dauginimo aparatas buvo ketvirtame aukšte, tačiau ir ten languose buvo įstatytos grotos.
Prie šio aparato, kaip spėja vyras, dirbdavo saugumiečio dukra. Rodos, neįveikiama kliūtis.
„Mergiotė mėgo dažytis. Geresni dažai brangiau kainuoja. Nuo senų laikų sakoma – pro aukščiausią tvorą perlipa kupranugaris, pakrautas auksu“, – šypsojosi pogrindininkas.
Turėjo žmogus ir alternatyvą. Vienas pogrindinis daugintojas tiesiai šviesiai pasakė – gali nieko nebijoti, jo aparato būgnas yra nežymėtas. Tokių gauti nebuvo paprasta tais visuotinio sekimo laikais.
„Stengtis buvo verta, nes žmonėms buvo poreikis gauti spaudą, leidžiamą laisvame krašte. Turėjau draugų, kurie man atnešdavo knygas, o aš jas padaugindavau. O kas dabar skaito knygas? O jei ir skaito, tai ką skaito?
Toks Tamošaitis Mindaugas parašė knygą „Didysis apakimas“ apie Lietuvos rašytojus, kurie važiavo į Maskvą parvežti saulės: Antanas Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris. Ar ta knyga kur nors buvo paminėta? Kas iš to, kad ją išleido? Niekam neįdomu.
Išėjo ir antra knyga „Skausmingas praregėjimas“. Tai apie tuos rašytojus, kurie praregėjo, tačiau nieko negalėjo padaryti. O ką padarysi, kai tave po stalu už geros vietos laiko“, – svarsto vyras.
Kova, kurią matė ne visi
Prieš įvesdamas į svirne įkurtą muziejų, D.Akstinas papasakoja daugiau apie pogrindinių spaustuvininkų pavojingą kasdienybę. Visos tokios spaustuvės, veikė labai trumpai, nes apie jas žinojo ne vienas žmogus. Blogiausiu atveju – ne du, o trys.
Visos tokios spaustuvės veikė labai trumpai, nes apie jas žinojo ne vienas žmogus. Blogiausiu atveju – ne du, o trys.
Vilkijoje buvo toks Pranas Mikalauskas-Antalkis. Leido pogrindinį laikraštį „Katakombos“.
Viešai platino ir nebijojo. Ten kritikuodavo net Justiną Marcinkevičių, kai šis parašė „Katedrą“. Mat poetas nutolo nuo istorinių faktų.
Jam niekas nieko negalėjo padaryti, nes rėmėsi istorikų duomenimis.
Rašė „Katakombas“, tačiau visi pagalbininkai atsisakė jas pagaminti. Jis buvo jau viską sunešęs į sandėliuką. Norėjo susideginti kartu su savo kūriniais.
D.Akstinas atsitiktinumo dėka pateko pas jį. Po šio susitikimo niekas jau nesusidegino. Antalkis rašė „Katakombas“, o D.Akstinas jas spausdino ir daugino – nuo 3 iki pat 46 numerio.
Taip pat D.Akstinas prisiminė Vytautą Andziulį, kuris po savo virtuve įrengė pogrindžio spaustuvę. Įėjimas – per šiltnamį. Tarp gėlių pasuki raktą ir betoninis baseinas pasislenka tiek, kad tilptum.
Ši spaustuvė veikė dešimtmetį nuo 1980-ųjų ir buvo nesusekta. D.Akstinas aprūpindavo šią spaustuvę priemonėmis. Tarpininkaudavo Liudas Dambrauskas, kuris du kartus sėdėjo už valdžiai netinkamus rašinius.
Kartą jis D.Akstiną paprašė pagaminti spaudos klišę. Ir tokias užduotis įvykdydavo – duodi svirduliuojančiam spaustuvės darbininkui „Faust Patron“ pigaus vyno butelį ir jau turi, ko reikia. Vėliau į D.Akstino rankas pakliuvo pogrindinė knyga, atspausdinta būtent su šia kliše.
Lietuvos radiją paleido M.Skłodowskos Curie mokinys
Čia pat prisistato namų šeimininkė – S.Jurskytė Akstinienė. Ekskursiją tęsia abu. Svirno didysis kambarys skirtas Alfonsui Jurskiui atminti. Tai buvo tikrai didis žmogus, inžinierius-radiotechnikas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas.
Jis 1926 m. birželio 12 dieną paleido Lietuvos radijo stotį. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1928 m. A.Jurskis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų sukakties medaliu, 1929 m. – Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
2012 m. išleista A.Jurskio knyga „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!“. Ji sudaryta iš paties pulkininko dienoraščių, kuriuose aprašomas kelias nuo Karūžiškės iki Augsburgo. Knyga išleido S.Akstinienė ir jos brolis Liūtaveras Jurskis.
2012 metais A.Jurskis ir jo žmona O.Tallat-Kelpšaitė Jurskienė perlaidoti giminės kapavietėje, Medvėgalio papėdėje.
Pora atsidūsta, ne viskas sklandžiai vyko, kaip oficialiose biografijose surašyta.
A.Jurskį sovietai bandė ištrinti iš visų archyvų. Jo pavardė slaptuose dokumentuose yra užtušuota.
Šis žmogus niekada nebūtų palikęs Lietuvos. Vienintelė priežastis – žmoną ir vaikus būtų ištrėmę į Sibirą. Jau žinojo, kas dėjosi 1941-aisiais.
A.Jurskis buvo taip ignoruojamas, kad net Lietuvos radijas, šiemet švenčiantis savo 90-metį, buvo gerokai sutrikęs.
Kai reikėjo kabinti atminimo lentą Laisvės alėjoje, 23 numeriu pažymėtame pastate, vos nepamiršo, kad jau pusantrų metų radijas buvo transliuojamas visai iš kito pastato.
„Net istorikai klaidingai sako, jog Laisvės alėjoje yra pirmoji radiofono vieta. Reikėjo daug pastangų, norint įrodyti, kad A.Jurskis yra svarbiausias žmogus šioje istorijoje. Sako – juk visi dirbo. Taip, bet nebuvo nė vienas žingsnis žengtas be A.Jurskio žinios“, – tvirtino D.Akstinas.
A.Jurskis kariškiu buvo pagal savo profesiją. Radiotechnikais carinėje Rusijoje negalėjo būti paprasti civiliai. Jis baigė Petrogrado institutą, tačiau taip pat baigė mokslus Paryžiuje.
Jam dėstė Marie Skłodowska Curie, kuri taip pat vadovavo moksliniam darbui. Praktiką atliko Eifelio bokšto radijo stotyje. Visas jo gyvenimas atsispindi parodoje. Tik vienas, pats sudėtingiausias gyvenimo etapas, sklandžiai atgulė į jau minėtą dienoraščių knygą.
Maišai kalbas – negerbi savęs ir kito
D.Akstinas apsiauna guminius batus ir nueina į svirnelį. Užsikuria nedidelį žolės pjovimo traktorių ir imasi sau įprasto bei mielo darbo. S.Akstinienė lieka pasakoti toliau. Dabar visi prisiminimai – be tarpininkų.
„Išeini į vieškelį – o už jo jau Medvėgalis. Kitoje pusėje buvo abarės – tai staldas, daržinės ir kiti ūkiniai pastatai. Už prūdo – jauja grūdams džiovinti. Nieko nelikę – tik akmenys. Ten ir dabar šienauti negalima“, – pasakoja nuolat besišypsanti moteris.
Nuo pirmų žodžių žavi sklandi S.Akstinienės kalba. Už Atlanto pragyventa 50 metų, tačiau lietuviški žodžiai byra lyg brangakmeniai. Taip pat labai greita ir tiksli moters reakcija.
Pasveikina kiekvieną praeinantį stovyklautoją, paklausia, gal kuo gali padėti. Juk pagalba žmogui – svarbiausia. O pakalbėti visada spėsime.
„Tokia buvo tradicija – mergaitėms atitenka Karūžiškės dvaras. Kadaise Bucevičių vyrai atėjo užkuriom. Vėliau Bucevičiūtė ištekėjo už Liutiko. Liutikaitė – už Bytauto. Mano mama Tallat-Kelpšaitė ištekėjo už Jurskio“, – vardijo moteris.
Mama gimė Padyvyčio dvare. Nuo žodžio „dyvytis“. Dabar ta vieta vadinama Padievyčiu. Vieta kurioje kalbamės, pavadinta Karūžiškė II. O pirmoji Karūžiškė – kažkodėl kitoje vietoje.
Ten Buciškė, o ne Karūžiškė. Karūžiškė yra čia. Nesuprantu, kodėl parašyta, jog mano tėvas palaidotas Karūžiškėje II.
Patikslinimas – senasis dvaras buvo kiek atokiau, tačiau jis sudegė. Senoji giminės viena šiandien turėtų vadintis Buciške – nuo Bucevičiaus pavardės.
„Ten Buciškė, o ne Karūžiškė. Karūžiškė yra čia. Nesuprantu, kodėl parašyta, jog mano tėvas palaidotas Karūžiškėje II. Romėniškas skaičius – ką jis reiškia? Nesuku sau galvos, tačiau kodėl reikia sugalvoti pavadinimus, jei yra senieji?“
Taigi – tikrosios Karūžiškės dvaro svirnas statytas 1827 metais. Motiejaus Valančiaus laikais prie svirno veikė bravoras. Buvo prisilaikoma vyskupo nurodymų negirtuokliauti, tačiau kazokus šeimininkas Bytautas visada vaišindavo.
„Pakviečia ir sako – niekur neisit, kol už carą neišgersit. Visi garsiai šaukia tostą. Po trečio stikliuko sukilėliai miškuose jau žino, kad artėja pavojus – pasislepia. O kazokams jau ir nėra didelio noro šukuoti miškus. Čia buvo daug sukilėlių. Netoli Požerės sunaikinta ir palaidota didelė komanda.
S.Akstinienė kantriai, ramiai ir aiškiai išdėsto, kokia buvo jos šeima. Pasitraukė nuo fronto į Vokietiją, tačiau puikiai žinojo, kas dedasi gimtinėje. Pabėgėlių stovykloje Augsburge knibždėjo Rusijos agentų. Jie agitavo – grįžkite į Lietuvą – ji laisva.
Šeima išvyko į JAV ir apsistojo Pensilvalnijoje, Filadelfijoje. Tai istorinis miestas, kuriame pasirašyta garsioji Amerikos konstitucija, Nepriklausomybės aktas. Ten yra ir Laisvės varpas, kuris skambėjo tik vieną kartą – perskilo po pirmo smūgio.
1923 metais Amerikos lietuviai jau laisvai Lietuvai padovanojo šio varpo kopiją – Lietuvos Laisvės varpą, sveriantį per 600 kilogramų. Vienoje jo pusėje išlietas Vytis ir K.Balučio eilės: „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos“.
O, skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos.
A.Jurskiui Amerikoje neteko dirbti angliakasiu – kaip daugeliui to meto intelektualų. Visi turėjo dirbti darbus, kurių tuo metu reikėjo. Radiotechnikas labai greitai gavo darbą vietiniame universitete.
Dauguma to meto lietuvių amerikiečiams davė aiškiai suprasti – mes tik svečiai. Kai Lietuva vėl bus laisva, mes grįšime.
Kaip moteris išsaugojo tokią gražią lietuvių kalbą? „Tėvai mokė – nedrįskite teršti kalbos. Jei aš maišau lietuvių kalbą svetimais žodžiais, įžeidžiu ir kitą. Tai parodo nepagarbą vietiniam žmogui.
Jei nežinai, kaip pasakyti – imk žodyną. Susirask žodį, tada kalbėsime toliau. Taip įpranti, kad kartais atsiprašai žmogaus, jei pavartoji svetimą žodį“, – mena moteris.
Moteris buvo traukinių stotyje, kai per ekranus pamatė šviežias naujienas – Lietuvoje vyksta Baltijos kelias.
Taip ir prabėgo pusė amžiaus. Tėvai mirė, o Sniega Maria Jurskis nuolat organizavo lietuvių susibėgimus, rengė parodas, knygų pristatymus, vesdavo lietuviškas radijo laidas.
Moteris buvo traukinių stotyje, kai per ekranus pamatė šviežias naujienas – Lietuvoje vyksta Baltijos kelias. Žmonės susikibę rankomis, o virš jų skraido lėktuvai. Nuo tokios žinios S.Akstinienė vos išsilaikė ant kojų, užėmė žadą. Netrukus ji buvo Lietuvoje. Savo sugrįžimu ji išpildė savo ir tėvų svajonę.
Dvarą pavyko atgauti ne taip jau ir lengvai. Nesvarbu, kad čia viskas priklausė jai, teko čia gyvenantiems žmonėms nupirkti butus arba perkelti jų namus kitur. Palengva viskas nurimo, o moteris netikėtai sutiko gyvenimo pakeleivį D.Akstiną – tokio artimo likimo žmogų.
Dabartiniai emigrantai – ne ekonominiai, o pažintiniai
Taip. Ir daugiau nedrįskite keikti tų, kurie išvyko į užsienį jau Lietuvai atgavus laisvę. S.Akstinienė sako, kad jie tik tik iš dalies ekonominiai, bet labiau – pažintiniai emigrantai.
„Man rodos, turi pats pagyventi laisvame krašte, kad pajustum ir suprastum – keisti tie papročiai, bet ten yra viskas labai darnu ir daug kas veikia.
Supraskite, lietuviai buvo uždaryti – kai žmogus išeina iš kalėjimo, juk gyventi nebemoka. Jis visas suvaržytas. Žmogų reikia kaip patalynę gerai išvėdinti. Vieniems šis procesas užtrunka ilgiau, o kitiems trumpiau.
Supraskite, lietuviai buvo uždaryti – kai žmogus išeina iš kalėjimo, juk gyventi nebemoka. Jis visas suvaržytas. Žmogų reikia kaip patalynę gerai išvėdinti. Vieniems šis procesas užtrunka ilgiau, o kitiems trumpiau.
Kodėl dabartinių emigrantų vaikai nekalba lietuviškai? Nes tėvai neprižiūrėjo. Anglų vis tiek išmoks – savaime, bet reikia daboti, jei nori išlaikyti savą kalbą svetimame krašte.
Viena moteriškutė, gyvenanti Azijoje, neseniai pareiškė – o aš nesakiau, kad esu lietuvė. Aš europietė ir atstovauju Europai. Bet kas yra europietis? Ar ji tikrai gali jai atstovauti?
Kai patenki į kitą bendriją, gali būti svečias, naudingas, pareigingas žmogus, bet tu nesi to kamieno dalis. Tau viskas atvira ir prieinama, bet tu esi pašalietis. Tu negali būti tuo, kuo tu nesi.
Ten žmonės visada paklausia – kokia tavo kilmė. Tada ilgai skaitai jiems paskaitą, kad esi iš iš okupuotos Lietuvos ir mes visi laukiame laisvės – esame dėkingi už priėmimą, bet mes čia laikinai.
Kongresmenams ir senatoriams vis reikia priminti, kad JAV taip ir nepripažino Lietuvos okupacijos. Tai reiškia – pripažino Sovietų sąjungą. Senatoriai keičiasi, o jiems mokyklose niekada nekalė to į galvą.
Daug kas švedus garbina, o aš juos laikau nepatikimais draugais – jie „ruskiams“ Lietuvos auksą atidavė. Tai reiškia, jog Rusijos valdžią Lietuvoje pripažino teisėta. Man tai primena tuos, kurie pabėgėlių stovykloje mūsų klausė – kodėl jūs negrįžtate į išlaisvintą Lietuvą? Ar jūs fašistai?“
