Skurdi kasdienybė
Jei niekada nebuvote romų tabore, neįsivaizduosite, kiek šiame mažame Vilniaus lopinėlyje nevilties pėdsakų: skurdūs trobesiai, purvas, visur aplink besimėtantys švirkštai, miniomis plūstantys narkomanai. Jiems nerūpi niekas — susišvirkšti dozę kvaišalų gali čia pat, tabore, ar visai šalia jo esančiame miškelyje. Tie, kurie paėjėja toliau, įsitaiso apleistuose pastatuose ir aplink juos, kiti — tiesiai ant geležinkelio bėgių. O tokių — daugybė. Kažkieno vaikai, broliai, seserys... Palikę šeimas, netekę namų, praradę paskutinius žmogiškumo pėdsakus.
Nejučia apninka jausmas, kad visa tai kažkam pravartu. Ar tikrai taip sunku pažaboti klestintį narkomanijos lopšį? Ir ar tikrai tie, kuriems liepta kovoti su narkotikų platinimu, nežino, kiek žmonių čia iš to gyvena?
Jei niekada nebuvote romų tabore, neįsivaizduosite, kiek šiame mažame Vilniaus lopinėlyje nevilties pėdsakų: skurdūs trobesiai, purvas, visur aplink besimėtantys švirkštai, miniomis plūstantys narkomanai.
Statistika liūdna — gruodžio pradžioje šešias valandas trukusio policijos reido metu sulaikytas 21 romų tautybės asmuo, pas kurį rasta narkotikų. Visi jie pristatyti į policijos nuovadą. Tik ar tai ką nors keičia? Įstatymas aiškus. Pasak jo, už disponavimą nedideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, neturint tikslo jų platinti gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Ir tiek...
Kalėdos tabore
Šalia romų gyvenantys ar dirbantys žmonės dažnai skundžiasi nejaukia kaimynyste. Tiesa, kiek tai tragiška, nesupranti, kol pats čia neapsilankai. Be to, iš karto būtina pabrėžti, jog mes narkotikų platinimu neįtarinėjame visos romų tautos ar viso Kirtimuose įsikūrusio taboro. Ir tarp jų yra sąžiningai dirbančių bei uždirbančių žmonių.
Mums rūpi tie, kurie įstatymams nusikalsta. Jų veiklai ir yra skirtas šis tyrimas.
Pirmąją Kalėdų dieną leidomės į kelionę. Ką ji žadėjo, nuspėti buvo sunku. Atrodė, lauke temsta — galėsime nepastebėti apsidairyti aplink, žvilgtelėti į „kitokio“ gyvenimo užkulisius.
Tačiau nepastebėtiems čia likti sunku. Tik viename iš Kirtimuose įsikūrusių taborų, esančiame arčiausiai oro uosto, atrodė tylu. Ir trobos čia tvarkingesnės, ir aplinka ramesnė, likusiuose dviejuose — nuolatinis judėjimas, stebėjimas ir prekyba.
Nutarę pasivažinėti po romų gyvenvietę, galėjome prisišaukti nemalonumų. Pirma, prie įvažiavimo į jų teritoriją — ten, kur kadaise būta policijos posto, — stovėjo įtartinas automobilis, kuriame du romai žvalgėsi į visus, kertančius jų teritoriją. Susidaro įspūdis, jog jie stebi, ar koks įtartinas automobilis ar pareigūnų ekipažas neartėja prie jų teritorijos. Jei taip, pranešama visiems, kam reikia — narkotikai slepiami. Sėdintieji šiame automobilyje stebėjo ir mus.
Kitas sekimo būdas — vaikai. Visai maži ir kiek paaugę siunčiami stebėti aplinkos. Jie apžiūri, o grįžę namo papasakoja, ką matė. Taboras, atrodo, vieningas.
Jiems nerūpi niekas — susišvirkšti dozę kvaišalų gali čia pat, tabore, ar visai šalia jo esančiame miškelyje.
Tas pats įspūdis susidarė, kai visai šalia mūsų automobilio vos neįvyko tragedija. Atkreipėme dėmesį, kokiu greičiu per taborą bėga du narkomanai, paskui juos — kirviu nešinas romas, dar toliau — moterys ir vaikai. Jei jie pasivys bėgančiuosius, pasibaigs liūdnai, pagalvojome. Žinoma, ir patys pasijutome ne itin jaukiai.
Taksistų rojus
Po pamatyto vaizdelio apėmė noras sugrįžti, tačiau smalsumas nugalėjo — dar bent kelis kartus apvažiavome taborus. Vėliau sustojome mažiau pastebimoje vietoje ir tęsėme stebėjimą.
Vaizdas įtartinas: į taborą nuolat važiuoja taksi automobiliai, jie atveža klientus, pastovi, palaukia jų ir veža atgal. Ir tokių taksistų čia atvažiuoja labai daug. Kai kurie iš jų jau išsiugdė narkomanų vežiojimo metodiką — prie taboro išjungia automobilio žibintus, kad neišgąsdintų romų ir juos įsijungia tik išvažiavę iš teritorijos. Sumanu...
Mūsų išsigando tik vienas taksistas — pamatęs, kad yra stebimas, išleido klientus ir kuo greičiau nurūko atgal, vis dairydamasis į mūsų pusę.
Tas dienas, kai stebėjome romus, matėme skirtingų taksi įmonių automobilius. Atrodo, nevažiuoja čia tik „Martono“ taksi. Kaip sakė šios įmonės atstovas, jie gerbia savo vardą — vairuotojams važiuoti į taborą griežtai draudžiama.
Narkomanų maršrutas
Mažai kam žinomas autobuso 1A ir mikroautobuso Nr.18 maršrutas Kirtimai-Stotis vadinamas narkomanų keliu. Dienos metu šiuo transportu dažniausiai ir važiuoja narkomanai.
Pastebėjome, jog šis maršrutas gerokai dubliuoja autobuso Nr.1 kelią. 1 A pravažiuoja maždaug 50 metrų nuo oro uosto, bet čia nesustoja. Kodėl? Kam reikia dviejų du autobusų maršrutų vietoj vieno?
Pasirodo, tai padaryta oro uosto vadovybės prašymu. Pasak jo atstovų, to reikėjo tam, kad atskridęs keleivis netyčia neįsėstų ir nenuvažiuotų ne į tą pusę. Ankstesniu keliu, aplenkiant oro uostą, taboro link važiuoja 1A maršruto autobusas. Tačiau susidaro įspūdis, jog tai padaryta tam, kad atskridę turistai būtų izoliuoti nuo narkomanų srauto — bent jau vyktų skirtingais autobusais.
Tiesa, kartais narkomanai to visai nepaiso. Pastebėjome, kad daugelis jų važiuoja ir 1 ar 2 maršrutu. Neprivažiavę oro uosto išlipa — toliau eina pėsčiomis.
Savo automobiliu į taborą jie nevažiuoja. Bent jau mes to nepastebėjome. Jei tabore pamatai automobilį, greičiausiai jis prabangus, o prie vairo sėdi romas. Narkomanai tokiais nevažinėja.
Mūsų žiniomis, yra ir dar vienas būdas nuvykti į taborą. Naujininkų troleibusų žiede nuolat stovi keli automobiliai be skiriamųjų taksi ženklų. Jie taip pat vežioja narkomanus.
Nuolatiniai klientai
Sužinoję visas maršruto ypatybes, nutariame pavažiuoti viešuoju transportu. Stotyje įsėdame į mikroautobusą, važiuojantį taboro link. Kol nėra klientų, prisistatau. Vairuotojas, atrodo, nėra linkęs kalbėti, tačiau keliais žodžiais prasitaria: „Ką čia pasakoti? Daug jų važiuoja. Ypač vidurdienį, kai išsimiega. Jie — mano nuolatiniai klientai. Per tiek laiko beveik visus pažįstu. Kartais vienas kitas dingsta keliems mėnesiams, vėliau vėl atsiranda. Paklausiu, kur buvo, sako, kad sėdėjo. Bandau paraginti nevykti į taborą, tik manęs niekas neklauso. Kartais sakau, nemokamai atgal parvešiu, tik neik ten, bet jie vis tiek eina, — sako vairuotojas. — Kas aš jiems, kad vadovaučiau. Jų gyvenimas. Jei nori, tegul žlugdo.“
Mūsų išsigando tik vienas taksistas — pamatęs, kad yra stebimas, išleido klientus ir kuo greičiau nurūko atgal, vis dairydamasis į mūsų pusę.
Paklaustas, ar atskiria, kas vartoja kvaišalus, vyras prisipažino — tai iš karto matyti. „Baisiausia, kai matau moteris narkomanes, — sako vairuotojas. — Kartais jos taboro link su visai mažais vaikais važiuoja. Žiūri į juos — širdis iš skausmo plyšta.“
Ties tais vairuotojo žodžiais „Spartos“ stotelėje įlipo du nuolatiniai klientai ir atsisėdo šalia vairuotojo. Pasisveikino lyg seni geri draugai, pasveikino švenčių proga. Linksmai krizendami, nerišlia kalba ėmė kalbėtis tarpusavyje apie tai, iš kur gauti pinigų ir kam parduoti brangius kvepalus. Pasidarė nejauku.
Naujininkų žiede įsėdo dar trys keleiviai. Vienas atrodė nepanašus į narkomaną, kiti du keistai virpėjo ir net kratėsi.
Visi išlipo galinėje Meistrų stotelėje prie taboro. Vėliau juos matėme jau apsvaigusius.
Dabar belieka paskaičiuoti. Jei maršrutinis autobusas, o darbo dienomis jų yra net du, tris kartus per valandą veža „klientus“ į taborą, o jų būna maždaug penki, kiek tokiu būdu jų atkeliauja čia apsipirkti? O kiek dar vyksta 1 A autobusu? Kartais ir narkotikus susišvirkščia tiesiai ant galinės sėdynės. Už važiavimą, žinoma, jie nemoka. O ir kontrolieriai vargu ar gali iš šių žmonių ko reikalauti — didžioji dalis apsvaigę, neadekvatūs ir veikiausiai nė neturi darbo.
Kovoti beprasmiška
Į romų taborą atvykome ir antrą Kalėdų dieną — tik jau ryte. Judėjimas čia didesnis — norinčiųjų nusipirkti kvaišalų gerokai daugiau. Jie drąsiai gatve keliauja vieni paskui kitus, o įsigiję narkotikų, ima slapstytis nuo pareigūnų — keliauja nuo metalo supirktuvės besidriekiančiais geležinkelio bėgiais. Čia išmintas visas takas. Ant jo mėtosi švirkštai, kruvini vatos gumulėliai, šukės. Tokių pačių „rekvizitų“ pilnas kiek atokiau esantis miškelis bei tarpuvartės apie taborą. Apleistuose pastatuose narkomanai užsibūna kiek ilgiau — čia jų renkasi ištisos kompanijos.
Nepajėgiantys paeiti susminga tiesiai ant geležinkelio bėgių. Tokį vaizdą matėme ir mes. Tarsi zombis iš pigaus filmo, kapotais judesiais jaunas vyras bandė judėti geležinkeliu. Vos paeinantis, paskendęs savame malonumų pasaulyje...
Žiūrint į tai apima siaubas. Atrodo, esi kitame pasaulyje ar bent jau sapnuoji baisų košmarą. O juk tie žmonės — mūsų visuomenės dalis, esanti visai šalia, tik mes jų nenorime pastebėti. O gal vieną dieną jie pastebės mūsų vaikus ir įtrauks juos į tą pačią pragaištį, iš kurios patys nesugeba išsiropšti?
Tokių minčių prislėgti toliau važinėjamės aplinkinėmis teritorijomis. Kelis sykius pastebime policijos automobilį, jie pastebi mus, sustabdo. Vietoj pasisveikinimo, klausimas, ką mes čia veikiame. Paaiškiname, imame jų pačių klausinėti: „Kodėl nesulaikote narkomanų, juk jie akivaizdžiai pavartoję narkotikų?“ „O kokia prasmė, — atsako pareigūnas. — Na, sustabdysime, sulaikysime, nuvešime į nuovadą. Kas toliau? Pinigų jie neturi, baudų nemoka, pasėdi uždaryti kelias dienas ir vėl sugrįžta į taborą. Mums su jais daugiau vargo nei realios naudos, tad stengiamės sulaikyti tik ieškomus asmenis arba tuos, kurie čia pat nusikalsta.“
Baisu, bet tai tiesa — net pareigūnams kova su narkomanais atrodo beprasmiška.
Kartais vežame į ligoninę nei erdvėje, nei laike nesiorientuojančius žmones, sustabarėjusiais žvilgsniais, pūvančiais kūnais, ant kurių nerasi nesubadytos venos. Ir supranti, kad tai jau nebepagydoma. Komentavo slaugė.
O narkotikų prekeiviai ir toliau klesti. Jau buvome girdėję, kad romai turi savo gynėjus, kuriems tautos degradacija — pelningas verslas. Tą patvirtino ir keli su taboro reikalais susiję pareigūnai. Faktai čia kalba patys už save — jei anksčiau romai prekiavo iš aguonų gaunamais narkotikais, tai dabar čia populiarus heroinas. Įdomu, iš kur jo gauna vietos gyventojai?..
Medicinos akimis
Kalbinti greitosios medicinos pagalbos atstovai tikino, kad išsigydyti nuo narkomanijos beveik neįmanoma. Tam reikia paties narkomano noro, o jo beveik niekada nėra. „Kartais vežame į ligoninę nei erdvėje, nei laike nesiorientuojančius žmones, sustabarėjusiais žvilgsniais, pūvančiais kūnais, ant kurių nerasi nesubadytos venos. Ir supranti, kad tai jau nebepagydoma“, — komentavo slaugė.
Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos duomenimis, pagrindinis narkomanijos simptomas — tai euforijos formavimasis. Pradėjus vartoti narkotikus, iš pradžių gali pasireikšti apsauginės reakcijos: pykinimas, vėmimas, prakaitavimas, galvos svaigimas. Tačiau po kelių kartų ši reakcija išnyksta. Formuojasi psichinė priklausomybė, atsiranda noras nuolat ar periodiškai vartoti narkotikus, pasiekti tam tikrus pojūčius ar pašalinti nemalonius realybės jutimus. Psichinė priklausomybė gali atsirasti jau po pirmojo bandymo, pasireiškia nenugalimas noras naudoti psichoaktyviąją medžiagą, galvoje nuolat sukasi mintys apie narkotiką. Vėliau išsivysto fizinė priklausomybė, persitvarko viso organizmo funkcijos, nutraukus narkotiko naudojimą atsiranda abstinencijos sindromas. Išauga organizmo tolerancija narkotikui, norint pasiekti norimą efektą reikias vis didesnių dozių. Tada narkomanas vartoja viršijančias terapines, net mirtinas dozes. Ligai pažengus, tolerancija krenta, narkomanas nebepakelia ankstesnių dozių, tada dažnai pasitaiko perdozavimų.
Asmenys, vartojantys narkotikus, atrodo vyresni nei yra iš tikrųjų. Nagai ir plaukai sausi, lūžinėja, dantis pakenkia ėduonis. Smarkiai krenta kūno masė. Venos sustorėja, aplink jas lieka daugybinių randų, likusių po uždegiminių procesų. Išsivysto odos pažeidimų, pūlinių. Vystosi somatinės komplikacijos: plaučių, bronchų, inkstų uždegimai, didelė tikimybė užsikrėsti infekciniu kepenų uždegimu, AIDS. Sutrinka dėmesio koncentracija, pablogėja atmintis, sunkiais atvejais vystosi protinis atsilikimas. Pakinta asmenybė: siaurėja interesų ratas, išnyksta kaltės, gėdos, atsakomybės jausmas. Ilgainiui toks žmogus visai nebegali dirbti. Vartojant narkotikus gali išsivystyti psichozės su regos, klausos haliucinacijomis, psichomotoriniu sujaudinimu, nuotaikos sutrikimais. Galiausiai galima mirtis nuo perdozavimo, somatinių komplikacijų.
