Konstitucinio Teismo prašoma išaiškinti, ar šio nutarimo nuostatos „įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios [valstybinės] kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones“, „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ reiškia, kad jei pagal įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų yra sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires ir, kiek apibrėžta įstatymuose, vykdyti valstybinę kalbos politiką, įstatymų leidėjas vis tiek gali nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles ir neišsiaiškinęs minėtos valstybės institucijos pozicijos tuo klausimu, o jei tokia pozicija ir būtų išdėstyta konkrečiame šios institucijos akte – ja nesivadovaudamas.
Teisingumo ministras taip pat prašo išaiškinti, ar minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ reiškia, kad pagal Konstituciją gali būti nustatomos tik tokios vardų ir pavardžių rašymo taisyklės, kurios yra nustatytos minėtame punkte (t. y. kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą), ir jų keitimo negali inicijuoti net pagal įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų sudaryta valstybės institucija.
