Niokojančią šio žemės drebėjimo galią patyrė ir Gintė Marija Gylytė, moksleivė iš Vilniaus Šv.Kristoforo vidurinės mokyklos, išvykusi į Čilę pagal mainų programą. 15min.lt dalijasi moksleivės išgyvenimais apie įvykusią nelaimę.
„Praėjo beveik savaitė po antrojo pagal galingumą žemės drebėjimo Čilės istorijoje ir penkto
 |
| Gintės Marijos Gylytės /Žemės drebėjimas Čilėje, 2010 m. |
stipriausio žemės drebėjimo pasaulyje, o televizorius transliuoja vis blogesnes žinias apie padėtį Čilėje. Vis dėlto miestelis, kuriame šiuo metu gyvenu, Pitrufquen, esantis maždaug 275 km nuo žemės drebėjimo epicentro, pamažu stengiasi grįžti į įprastą kasdienybės rutiną.
Su šeima, priėmusia mane gyventi šiais mokslo metais, vasario 27-osios vakarą, kaip ir daugelis Čilės gyventojų, žiūrėjome šalyje itin populiarų muzikos festivalį. Renginys baigėsi tik apie 3 val. nakties, tačiau su „sese“ ir „pussesere“ dar nemiegojome, kai staiga pradėjo drebėti žemė.
Iš karto supratau, kad tai žemės drebėjimas, nes vietos gyventojai man yra pasakoję, kad čia kartais sudreba žemė. Tačiau man sakydavo, kad tai trunka vos kelias sekundes, o tąsyk atrodė, kad žemė niekada nesiliaus drebėjusi.
Tai padaryti buvo beprotiškai sunku – atrodė, kad laiptai tuoj sulūš, todėl susispraudėme vonios tarpduryje.Stovėjome namo antro aukšto tarpdury – taip elgtis žemės drebėjimo metu buvo prisakę čiliečiai. Tačiau žemės drebėjimas nesiliovė ir vis stiprėjo. Mano „mama“ pradėjo šaukti, kad nuliptume žemyn. Tai padaryti buvo beprotiškai sunku – atrodė, kad laiptai tuoj sulūš, todėl susispraudėme vonios tarpduryje.
„Tėtis“ laikė spintą, kad ši nenugriūtų, o iš jos žemėn krito ir dužo taurės, lėkštės, puodeliai. Pamenu, kaip „mama“ išgąstingai rėkė, kad tai niekada nesibaigs ir kad ji tuojau nualps. Taip pat labai įstrigo siūbuojančių sienų vaizdas. Atrodė, tarsi jos būtų popierinės. Ausis rėžė baisus aplink dūžtančių daiktų garsas.
Galiausiai po 2 minučių ir 35 sekundžių žemė liovėsi drebėjusi. Iškart pamaniau, kad žinios apie tragediją pasieks ir Lietuvą, tad reikia informuoti tėvus, jog esu sveika. Tačiau mobilusis telefonas neturėjo ryšio, elektra buvo dingusi. Netrukus dingo ir vanduo.
Visi išėjome į gatvę. Naktis buvo labai tamsi, viską gaubė tirštas rūkas – buvo neįmanoma įžiūrėti, kas darėsi už penkių metrų. Aplink girdėjosi žmonių dejonės ir verksmas. Buvome labai išsigandę. Greitai žemė vėl pradėjo drebėti, tik šįsyk ne taip stipriai.
Tik įsijungę radiją automobilyje supratome, kokia didelė katastrofa sukrėtė Čilę: žmonės liko be namų, daug jų žuvo. Miestelyje, kuriame gyvenu, sugriuvo tik keli sandėliai, apgriuvo kai kurie namai ir bažnyčia, išdužo langai, sudužo indai, televizoriai, kompiuteriai. Bet nieko daugiau.
Atsiradus elektrai galėjome įsijungti televizorių ir pamatyti dar baisesnes katastrofos pasekmes: miestus skandinantį cunamį, nevaldomas vagystes, savo apgriuvusius namus su ginklais sangančius žmones.
 |
| Gintės Marijos Gylytės /Žemės drebėjimas Čilėje, 2010 m. |
Niekada nepamiršiu, kaip vasario 28 dienos rytą išvažiavome apžiūrėti miestelio ir aplankyti giminaičių: iš baimės ir nemigos baltais veidais žmonės slankiojo gatvėmis, bandydami rasti vandens ar duonos, prie benzino kolonėlių nusidriekė kelių šimtų metrų eilės žmonių.
Šeimai, kurioje gyvenu, ir mano draugams nieko neatsitiko, tik vieną draugę buvo prispaudusi siena, bet ją gyvą ir sveiką išgelbėjo kaimynas. Taigi iš pažįstamų niekas nesusižeidė, tačiau visi žmonės buvo paveikti psichologiškai ir morališkai.
Man nieko neatsitiko, bet Čilė nukentėjo siaubingai. Todėl labai prašau tų, kas gali, padėkite šiai šaliai, aukodami Raudonajam Kryžiui :http://alevantarchile.cl/como–donar–dinero/ arba į kitas saskaitas http://www.habitat.org/intl/lac/45.aspx, http://www.savethechildren.org/emergencies/latin–america–caribbean/chile/earthquake–10/“
 |
| Gintės Marijos Gylytės /Žemės drebėjimas Čilėje, 2010 m. |
 |
| Gintės Marijos Gylytės /Žemės drebėjimas Čilėje, 2010 m. |
