Vilniaus J.Savickio gatvės gyventoja Rimantė, gyvenanti šalia Lukiškių tardymo izoliatoriaus, „15min“ pasakojo, kad kalėjimo kaimynystė „pradeda įkyrėti“, mat naktimis prie jo renkasi „įvairaus plauko veikėjai“ ir mėgina „susišaukti“ su kaliniais.
„Dažniausiai jie ateina po vieną ar dviese 1-2 val. nakties, atsistoja šalia kalėjimo sienos ir rėkia. Visko prisiklausau – ir pasakojimų apie artimuosius, ir meilės patvirtinimų, ir žinučių apie giminaičius. Kartais net užmigti neįmanoma“, – guodėsi Rimantė.
Anot jos, dažniausiai tokie pokalbiai vyksta rusų kalba.
„Nesuprantu, nejaugi negalima tiesiog parašyti laiško ar nueiti aplankyti kalinio? Juk ne viduramžiai“, – traukė pečiais Rimantė.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo vadovas Arvydas Ižička pripažįsta, kad tokie susišūkavimai išties nėra retas atvejis, tačiau būdų užkirsti tam kelią – beveik nėra.
„Gatvė šalia izoliatoriaus nėra mūsų teritorija, todėl negalime tokių šūkautojų niekaip kontroliuoti. Jei triukšmas trukdo, gyventojams patarčiau kreiptis į policiją“, – sakė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vadovas A.Ižička.
Pareigūnai teigia negaunantys panašių skundų.
„Lukiškių teritoriją prižiūrime jau metus, tačiau skundų dėl šūkavimų prie kalėjimo nesame sulaukę nei iš gyventojų, nei iš kalėjimo vadovybės. Vilniečiai, išgirdę tokius monologus, gali drąsiai kreiptis į policiją. Atvykę pareigūnai veikiausiai nubaus triukšmautojus už viešosios tvarkos pažeidimus“, – sakė Vilniaus 3 policijos komisariato viršininkė Liucija Borusevičienė.
Pasak A.Ižičkos, toks bendravimas per tvorą su kaliniais yra neleistinas, kalinys už tai būna baudžiamas.
„Kaliniams netrukdoma susirašinėti, matytis su artimaisiais, kai kuriems leidžiami ir skambučiai telefonu, todėl nežinau, kodėl žmonės vis vien mėgina bendrauti tokiais būdais. Gal tokios tradicijos, o gal jiems tai atrodo romantiška“, – šypsojosi A.Ižička.
Nuo kalbų – prie darbų
Naktiniais šūkautojais kitos Vilniaus įkalinimo įstaigos nesiskundžia, tačiau čia yra kitų problemų. „Čia tokių susikalbėjimų per tvorą beveik nebūna, nes už pataisos namų yra judri gatvė. Tačiau dažnai būna atvejų, kai žmonės kaliniams per tvorą mėgina permesti įvairius daiktus“, – pasakojo Vilniaus II pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Česlovas Jocius.
Pasak jo, dažniausiai mėginama perduoti narkotines medžiagas, mobiliuosius telefonus, SIM korteles.
„Dažnai neleistinus daiktus kaliniams bandoma perduoti per ilgalaikius pasimatymus. Skaudžiausia, kad narkotikus kaliniams atneša jų artimiausi žmonės“, – apgailestavo Č.Jocius.
Anot įkalinimo įstaigos vadovo, daiktų mėtytojus per tvorą paprastai sulaiko patys kalėjimo pareigūnai ir perduoda juos policijai.
„Pataisos namai yra mieste – aplink judrios gatvės, automobiliai, todėl nesunku pasislėpti ar pabėgti. Todėl visko sukontroliuoti tikrai negalime“, – sakė Č.Jocius.
Anot Kalėjimų departamento viešųjų ryšių skyriaus viršininkės Vilmos Budėnienės, tokios problemos yra visose šalies įkalinimo įstaigose.
„Daiktų permetimai, susikalbėjimai per tvorą vyksta visuose kalėjimuose ir įkalinimo įstaigose, ypač tose, kurios įsikūrusios miestų centruose. Tokie įvykiai fiksuojami ir pažeidėjai sulaikomi nuolat“, – sakė V.Budėnienė.
Anot jos, kai kuriose įstaigose įrengtos vaizdo kameros, kuriomis galima stebėti ir įstaigos išorę. „Yra ir tokių pataisos namų, kurių teritorijos perimetras tęsiasi apie 1,5 km ir daugiau, todėl pasikliaujama prižiūrėtojų, apsaugos ir priežiūros specialistų darbu, jų akylumu, kurie nuolat stebi teritoriją“, – pasakojo V.Budėnienė.
„Liubočka“ ne visada Liubočka
Psichologų teigimu, dauguma tokių atvejų veikiausiai yra paprasčiausias noras perduoti artimam žmogui žinutę apie save.
„Ne viską žmonės nori rašyti laiške ar ištarti susitikimo metu. Mobilieji telefonai kaliniams
uždrausti, naudojimasis paprastu telefonu – ribojamas, galiausiai, telefonu ne viską jauku sakyti. Romantikos tokiuose susišaukimuose tikrai yra“, – svarstė psichologas Gediminas Navaitis.
Pasak jo, veikiausiai žmonės tiesiog nori perduoti žinutę apie artimuosius, išreikšti jausmus.
„Bet neatmesčiau ir kitos galimybės – galbūt kartais jie nori pasakyti ir tai, kas neskirta teisėsaugos ausims. Frazė „teta atvažiavo“ nebūtinai gali reikšti giminaičio vizitą“, – teigė G.Navaitis.
