Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė teigia, kad tam, jog įvyktų pokyčiai, svarbu ne tik formuoti lyčių lygybės politiką, bet ir judėti į priekį asmeniniame lygmenyje – kasdienėse situacijose darbe ir šeimoje, su kuriomis susiduriame kiekvienas.
– Kodėl yra svarbu formuoti lyčių lygybės politiką?
– Todėl, kad lyčių lygybe grįsta visuomenė yra daug laimingesnė ir geriau gyvenanti visuomenė. Galinti geriau save realizuoti ir daugiau pasiekti, sukurti. Padedanti visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų lyties, išnaudoti savo potencialą, siekti to, ko norisi siekti, dalyvauti švietime, mokytis, dirbti, kurti šeimą (jei to norisi), rūpintis savimi ar vaikais. Laimingesnė visuomenė yra ir sveikesnė.
Sveikata yra glaudžiai susijusi su lyčių lygybe, pavyzdžiui, vyrai rečiau tikrinasi sveikatą, anksčiau miršta, dažniau miršta nuo save žalojančio ir rizikingo elgesio, tame tarpe ir savižudybių. Lyčių lygybė gerina žmonių psichinę sveikatą. Daugiau lyčių lygybės reiškia ir daugiau saugumo visuomenėje.
– Kaip paprastai paaiškintumėte – kas yra lyčių lygybė?
– Tai yra vienodos galimybės žmonėms, nepriklausomai nuo lyties, siekti savo tikslų gyvenime, galėti dalyvauti įvairiose gyvenimo srityse – ekonominėje, socialinėje, politinėje, švietimo, kultūrinėje ar savanoriškoje veikloje ir tai daryti be (nu)vertinimo pagal savo lytį, arba neteikiant privilegijų dėl lyties.
Lygių galimybių integravimas nėra dirbtinis žmonių sulyginimas ir vertimas viską daryti vienodai. Atvirkščiai, lygios galimybės reiškia, kad atsižvelgiame į žmonių įvairovę ir nesudarome dirbtinių kliūčių siekti tikslų ar gauti valstybės ar kitas paslaugas, kurių poreikis keičiasi skirtingais vyrų ir moterų gyvenimo etapais.
Pavyzdžiui, Lietuvai tikrai trūksta vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo – lanksčios sistemos, kur galima palikti vaiką trumpam, kai reikia nubėgti pas gydytoją ar pan. Nors pastangų dalintis atsakomybėmis tarp vyrų ir moterų daugėja, bet bendrai moterys vis dar žymiai dažniau prižiūri vaikus. Todėl jei turėtume daugiau tokių paslaugų, tai padėtų moterims ir vyrams pasirūpinti savo sveikata, geriau užtikrinti asmeninio gyvenimo ir darbo balansą. Tai naudinga ir visai šeimai – suaugusieji galėtų skirti vienas kitam daugiau kokybiško dėmesio.
Lyčių lygybė yra ir lygiavertis tam tikrų atsakomybių prisiėmimas. Pavyzdžiui, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo srityje Lietuvoje gana ryškus atotrūkis dėl atsakomybių prisiėmimo tarp moterų ir vyrų namie – kiek laiko mes skiriame namų ruošai, vaikų ar artimųjų priežiūrai.
Matuojant tam skiriamą laiką, matome didžiulį atotrūkį ir nereikia daug analizuoti, kad suprastum: jeigu darbai nepasidalijami lygiavertiškai, trūksta vaikų priežiūros, slaugos paslaugų, tai automatiškai sumažėja tavo galimybės pasirūpinti savo sveikata, pailsėti, sumažėja ir galimybės dirbti ir siekti karjeros.
Ką mes matome – jeigu suserga vaikas, moterys dažniau ima nedarbingumą. Vaiko priežiūros atostogų irgi žymiai dažniau išeina moterys. Kolegų ir darbdavių tarpe egzistuojančios nuostatos daro didelę įtaką kasdieniam gyvenimui, pasirinkimams.
Jau nekalbant apie tai, kad lyčių lygybė ypač svarbi švietime. Jeigu mergaitei pirmoje klasėje sako „tu elkis kukliau, nešūkauk, nereikšk taip nuomonės“, tai tu per tam tikrą laiką išmoksti elgesio, kuris yra priimtinas suaugusiems. O mes, suaugusieji, nejučia elgiamės pagal tam tikras lyčių nuostatas, kaip reikia būti „geru vyru“ arba „gera moterimi“.
– Kodėl tai yra problema, jeigu susirgus vaikui jo prižiūrėti eina mama, jeigu tai yra pačių tėvų pasirinkimas?
– Problema niekada nėra pats pasirinkimas. Kaip problemą įvardinčiau skirtingus aplinkos, šeimos, visuomenės lūkesčius mamai ir tėčiui. Iš kurio dažniau tikimasi sergančio vaiko slaugymo? Kuris dažniau susiduria su priešišku aplinkos požiūriu šiuo klausimu? Galime tik paspėlioti, kiek moterų ir kiek vyrų, pasakę, kad vaikas serga, sulaukia klausimo „o kas jį prižiūri?“.
Kitas dalykas – didžiulis mamų pervargimas ir vadinamieji papildomi etatai. Gyvename visuomenėje, kur beveik visos ir visi dirba, kad galėtų išgyventi. Prieš kurį laiką moterys gavo galimybes įsitraukti į darbo rinką, bet kitas etatas – namuose – nesumažėjo.
Antras etatas apima visą namų ruošą: skalbimą, lyginimą, indų plovimą, tvarkymąsi, valgio ruošą ir kt. O trečias etatas apima visko sukoordinavimą – dažniausiai mamoms tenka sužiūrėti, ką vaikams nusinešti į mokyklą, ką reikia nupirkti, kieno gimtadieniai artėja.
Kalbant apie ekonominę-socialinę laisvę ir lygybę, lyčių lygybė reiškia galėjimą įsidarbinti, siekti karjeros, kelti kvalifikaciją, dalyvauti politiniame gyvenime
– Kiek mes pajudėjome į priekį lyčių lygybės kelyje?
– Labai dažnai girdžiu Lietuvoje sakant, kad mes jau pasiekėme lyčių lygybę, nes jau turime ar turėjome ir Seimo Pirmininkę, ir Ministrę Pirmininkę, ir Prezidentę moterį – kiek čia galima, gal jau gana?
Tada sakau: reiškia, mes nelabai suprantame, kas yra lyčių lygybės siekis. Kai nustosime pastebėti ir akcentuoti „va, išrinkome moterį“ – galbūt tada ir būsime pasiekę lyčių lygybės. Kai nustosime moterų galios pozicijose akcentuoti aprangą, moteriškumą, liausimės nuolat jų klausinėti „kai jūs tapote politike, kas prižiūrės jūsų vaikus?“. Nes vyrų politikų to neklausiame. Taip pat kai aiškiai atpažinsime, kad lyčių nelygybė gali skirtingai paveikti tiek moteris, tiek vyrus, tiek kitas asmenų grupes. Pagal Europos lyčių lygybės indeksą užimame 20-tą vietą Europos Sąjungoje. Ši pozicija iš esmės nesikeičia keletą metų. Tačiau stengiamės judėti į priekį.
– Kokį pulsą lyčių (ne)lygybės srityje kasdien jaučia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba?
– Daugiausiai skundų arba pranešimų gauname dėl galimos diskriminacijos darbo ir prekių-paslaugų srityje. Taip pat dėl priekabiavimo dėl amžiaus, negalios ar lyties bei dėl seksualinio priekabiavimo perkant prekes arba gaunant paslaugas. Tačiau dėl darbo vietoje patiriamos diskriminacijos žmonės ne visada išdrįsta teikti skundus dėl įvairiausių priežasčių. Siekiame suteikti konsultacijas, kaip darbo vietoje prašyti užtikrinti lygias galimybes, tad kai kurios situacijos išsprendžiamos ir be skundų teikimo.
Darbo srityje lengviausiai pastebimi pažeidimai, kai darbo skelbimuose nurodoma – kokio amžiaus ar kokios lyties darbuotojų ieškoma, dažnai tai susiję ir su amžiumi bei savybėmis, kurias žmonės stereotipiškai priskiria tam tikrai lyčiai.
– Tokiais atvejais darbdaviams kyla klausimas – o kodėl tai yra blogai?
– Tai draudžiama pagal įstatymą. O kodėl priimti tokie įstatymai? Nes anksčiau buvo visai normalu atėjusį darbintis žmogų atmesti vien dėl lyties ar amžiaus, nepaisant to, kad ji(jis) turi visas kompetencijas, patirtį, išsilavinimą, kurio reikia darbui atlikti. Viską lemdavo vien darbdavio požiūris ir nusistatymas, kad vienus darbus neva geriau daro moterys, o kitus vyrai.
Vienas iš nesenų pavyzdžių – vyrui, bandančiam įsidarbinti degalinės kasininku, atsakyta, kad ieško moters, nes moterys kruopštesnės. Kandidato net nebuvo paklausta, ar jis turi šio darbo patirties. Tiesiog išankstinis įsitikinimas apie lytis.
Tai kenkia ne tik darbuotojams, bet ir patiems darbdaviams, kurie užkerta sau kelią įdarbinti kvalifikuotus specialistus ir specialistes dėl savo nuostatų.
Įsidarbinimo etape diskriminacija dėl lyties dar itin gaji – moterys dažnai sulaukia klausimų „Kas prižiūrės jūsų vaikus? Kaip užtikrinsite, kad galėtumėte nuolatos dirbti?“.
Kitas ypatingai jautrus laikotarpis darbo vietoje – sužinojus apie nėštumą. Į mus kreipiasi moterys, kad joms dėl to sudaro prastesnes darbo sąlygas, arba visiems kelia atlyginimus, o nėščiai moteriai – ne.
Aišku, įstatymas draudžia atleisti iš darbo moterį, sužinojus apie jos nėštumą, tačiau surandama įvairių kitų būdų, kaip tai padaryti. Ne veltui ir priimami įstatymai, kurie užtikrintų didesnę apsaugą.
Pasitaiko ir atvejų, kai vyrams norint išeiti vaiko priežiūros arba tėvystės atostogų, išsakomi neigiami komentarai, įvyksta priekabiavimas dėl lyties - „kaip tu čia eisi vaiko prižiūrėti, o tai ką tavo žmona veikia, gal tu pagalvok, nes nebūtinai ši darbo vieta lauks tavęs“.
Paskutinis aspektas: seksualinis priekabiavimas darbo vietoje, kuris pasireiškia ne tik fiziniu kontaktu, bet ir seksualinio pobūdžio komentarais, nuotraukų siuntinėjimu ar žinučių rašymu. Moterys tai patiria dažniau. Naujausiais „Eurostat“ apklausos duomenimis, 16 proc. moterų teigia darbe patyrusios seksualinį priekabiavimą iš vyrų. Apklausa atskleidė, kad moterys seksualinį priekabiavimą darbe dažniausiai patiria iš kolegų vyrų, kiek rečiau priekabiautojai būna vadovai bei kiti su darbu susiję vyrai – klientai, pacientai ir panašiai.
Visa tai sukuria nesaugią aplinką darbo vietoje. Tai mažina žmonių motyvaciją dirbti, žmonės dėl to nebenori eiti į darbą, susitikti kolegų ar darbdavio. Tai gali turėti ir ilgalaikių pasekmių, tokių kaip nemiga, depresija ir bendrai stiprus poveikis gyvenimo kokybei.
Dėl to ir skiriamas dėmesys įstatymų lygmenyje apsaugoti nuo tokių dalykų.
– Kaip manote, kur Lietuva būtų dabar, jeigu 1999 metais nebūtų įsigaliojęs Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas?
– Sunku pasakyti, kur mes būtume. Vargu, ar tuo metu būtume apskritai priėmę tokį įstatymą, jeigu nesiruoštume stoti į Europos Sąjungą.
Rengiant įstatymą vyko aršios diskusijos, nes, nepriklausomybės pradžioje, o tuo labiau sovietmečiu buvo visiškai normalu pasakyti žmogui „aš tavęs nedarbinsiu, nes tu moteris“.
Lyčių lygybės temos vis dar žadina labai aistringas, kartais piktas diskusijas. Visi mes turime lytį ir visi kažkuriuo metu esame vienaip ar kitaip nukentėję dėl neigiamų nuostatų.
Karo kontekste ryškėja vertybės ir yra lengviau sau atsakyti, kad Lietuvos pasirinktas kelias yra geras kelias: rinktis visuomenę, kurioje užtikrinamos lygios galimybės, nes jos yra demokratijos pagrindo dalis.
Man norisi, kad lyčių lygybės siekiai mūsų valstybėje, visuose lygmenyse, būtų labiau įsisąmoninti, nes kartais apie lyčių lygybę dar kalbame kaip apie abstraktų lozungą, kuris nieko nereiškia kasdieniniame žmonių gyvenime. Tačiau jis gali reikšti labai daug. Dėl to ir analizavome situaciją savivaldybėse, parengėme savivaldybių lyčių lygybės žemėlapį, dėl to ir skatiname savivaldybes ieškoti lygių galimybių integravimui konkrečių priemonių, kurios padėtų geriau identifikuoti ir užtikrinti skirtingų grupių poreikius.
– Kas jums asmeniškai labiausiai kelia nerimą? Kokio pokyčio, jūsų akimis, labiausiai reikia Lietuvai?
– Man nerimą kelia Lietuvos politikos padangėje tvyranti stagnacija ir neigimas to, kad lygių galimybių šalyje dar trūksta.
Įtaką daro ir dezinformacija, kurios taikinyje dažnai atsiduria lyčių lygybės klausimai. Čia ir Rusijos trolių mašinos daroma įtaka, ir judėjimai Europoje, kurie teigia, kad lyčių lygybės siekis neva kenkia mūsų šeimoms ir tradicinėms vertybėms.
Kyla klausimas – kas yra tos mūsų tradicinės vertybės? Ar tai yra pagarba žmogui, laisvė, lygybė? Tai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijoje, ir statutuose jau buvo užuomazgos. Tad argi siekti didesnės lygybės nėra tradicija?
Man kelia nerimą tai, kad perrenkant valdžią lyčių lygybės klausimai būna panaudojami supriešinimui. Ne kartą iš politikų girdėjome, kad „pas mus reikia kompetencijos, o ne grožio“. Tokie ir kiti pasisakymai tikrai nepadeda lyčių lygybės siekiams, tad aš tikiuosi, kad politikai ir ne tik jie vertins savo koleges kaip lygiavertes ekspertes, koleges, jų nenuvertindami .
Labai tikiuosi, kad ir toliau turėsime aiškią kryptį Lietuvoje: kad sieksime lyčių lygybės, užtikrinsime pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms, skirsime dėmesio vaikų priežiūros prieinamumo užtikrinimui visose savivaldybėse, kalbėsime apie lyčių lygybės užtikrinimą švietime, vaikų mokymą nuo mažens kritiškai kalbėti apie savo nuostatas lyčių atžvilgiu, tuo pačiu suteiksime jiems lygias galimybes siekti išsilavinimo.
Vis dar matome, kad tam tikros profesijos iš anksto priskiriamos vyrams arba moterims ir mes, suaugusieji, darome įtaką vaikų pasirinkimui, ką studijuoti. Vis dar yra nusistatymas, kad tikslieji mokslai – labiau berniukams, humanitariniai – labiau mergaitėms. Ir kartais net blogo nenorėdami, pastebėkime, kuriose srityse pagiriame berniukus arba mergaites – tokie smulkūs dalykai irgi gali daryti įtakos vaikų pasirinkimams.
– Patarkite – kaip nusiimti tas senas asmenines nuostatas, kurių net nepastebime?
– Natūralu, kad užaugę visuomenėje, kur pilna nuostatų ir įsivaizdavimų, kas priimtina vienos ar kitos lyties asmenims, turime jų ir patys. Dažnai – nesąmoningai, to net nenorėdami. Todėl svarbu save stebėti ir savęs paklausti: ar tokį patį klausimą, „kas prižiūri vaikus, kol tu darbe ar kine?“ užduočiau ir vyrui, ir moteriai? Galbūt reikia nustoti prašyti daryti kavą tik kolegių ar draugių moterų, o sunešti stalus – tik vyrų? Taip pat nebeklausti vyrų, ar jie „padeda“ vaikus auklėti, nes tai yra abiejų tėvų pareiga ir teisė.
Darbo vietose reikėtų vengti išvaizdos vertinimo bei kompetencijos kvestionavimo dėl lyties. Tai paprasti pavyzdžiai, kuriuos lengva suprasti ir pergalvoti. Visi ir visos turime dirbti su savimi, kad keistume savo mąstymą ir aplinką bei galėtume būti geresni pavyzdžiai vaikams, kurie savo nuostatas augina stebėdami mus.
