Juvelyrikos subtilybes įvaldęs menininkas žiūrovų dėmesiui pateikia kitą savo kūrybos pusę. Šį kartą įdėjai įgyvendinti jis renkasi ne tauriuosius metalus, brangakmenius, o drobę ir dažus.
Nepaprastai gaivališki, organiški, lengvu siurrealizmo prieskoniu pulsuojantys darbai įtvirtina jau susiklosčiusią menininko stilistiką: ištikimas pasąmonės vaizdinių srautui, momentinei nuotaikai, netikėtumui, atsitiktinumui. Savo darbus Juodis kuria „čia ir dabar“. Jis neturi išankstinės baigtos vizijos. Kompozicija gimsta betapant, ji gali keistis kelis kartus kol galų gale įgauna baigtinį vaizdą. Todėl drobėje atsispindi ne viena fiksuota kompozicija o kelios, kurios viena kitą perdengdamos tarsi kovodamos dėl vietos, sukuria žaismingą linijų plastiką.
Išryškintas linijos kontūras, tai tarsi vedlys, kuris pagauna žiūrovo žvilgsnį ir vedžioja paveikslo erdve, atverdamas vis naujas būsenas. Linijų plastikos pagalba yra kuriama paveikslo istorija, o spalva naudojama, kaip elementas nuotaikai sukurti bei kompozicijai pabrėžti.
Žiūrint į menininko paveikslus, norisi po juos klaidžioti, ieškoti istorijų, juos tyrinėti. Kur kas svarbiau už rezultatą yra pati laisvė kurti, improvizuoti, įsivaizduoti, būti pačiame procese. Tai tarsi menininko gyvenimo pulsas – čia padažnėja, čia sulėtėja, visada gyvas ir visada kitoks.
Kaip sako pats autorius: „...mano paveikslai nėra muzikos iliustracija. Tai greičiau vaizdinių nuotrupos ar fragmentai būsenų iš mano pasąmonės. Aš fiksuoju būsenas, kurios mane aplanko skambant džiazo muzikai ir visai nesvarbu ar aš ją girdžiu gyvai, ar tai ateina iš mano prisiminimų...“