– Pradėkime pokalbį nuo esminio klausimo. Kaip žmogui dviem trimis sakiniais paaiškintum, kas yra neformalusis ugdymas?
– Galėčiau pasakyti keliais raktažodžiais. Pirma, tai ugdymasis per santykį, per patyrimą, saugiai eksperimentuojant žmonių grupėje. Antra – sąmoningumas. Nuolat reflektuojame, ką žmogus sako, kaip sako, kaip jis elgiasi įvairiose situacijose. Kitas svarbus žodis – savanoriškumas. Neformalusis ugdymas yra savanoriškas. Žmonės jį renkasi, kai jaučia, kad jo reikia.
– Ar gali išskirti momentą, kai supratai, jog nori būti neformaliajame ugdyme, nori dirbti šioje srityje?
– Tai nebuvo vienos dienos ar akimirkos momentas. Lėmė daugybė įvykių. Sudalyvavau vienuose mokymuose, supratau, kad man patinka mokytis, kai besimokančiajam skiriamas dėmesys, kai šis skatinamas reflektuoti. Taip pat šiame mokymosi procese labai daug žaidybiškumo ir lengvumo. Vėliau pats surengiau pirmąjį seminarą jaunimui, tada dar kitą, į juos įsitraukė ir mano kolegos, ratas užsisuko.
O dabar, kasdien dirbdamas su jaunais žmonėmis, matau, kaip jie po keleto mokymų pradeda pasitikėti savo jėgomis, generuoja idėjas, kovoja už jas, siekia būti nepriklausomais. Tai suteikia pasitikėjimo ir man. Vadinasi, įkvepiu juos.
– O ką neformalusis ugdymas davė tau pačiam?
– Visiškai nulėmė mano požiūrį į supantį pasaulį. Supratimą apie kultūras ir tarpkultūriškumą. Supratimą, kaip elgtis neapibrėžtose situacijose. Kaip bendrauti su užsieniečiais. Davė kritinio, laisvo mąstymo, autonomiškumo. Laisvės nuo išorinio spaudimo, pamokymų, kaip reikia elgtis.
– Kaip manai, kokie stereotipai apie neformalųjį ugdymą gajūs Lietuvoje?
– Kartais žmonės žodį “neformalus” sieja su “neformalais”. Mano, kad tai ugdymas neformaliam jaunimui. Jie priskiria šį ugdymą kažkokioms subkultūroms. Žodžiu, visiška maišatis. Kitiems žodis “neformalus” skamba labai neapibrėžtai. Jiems atrodo, kad tai kažkoks “išplaukęs” mokymasis. O iš tiesų neformalusis ugdymas yra sąmoningas ir struktūruotas mokymosi procesas.
Be to, daug maišaties įnešė ir tai, jog visą mokyklos būrelių veiklą staiga ėmė ir pavadino neformaliuoju švietimu. Nors pati metodika juose nepakitusi jau daugiau nei dvidešimt metų. Darėsi vis sunkiau pagrįsti, kas yra neformalusis ugdymas ir kokiais principais jis remiasi. Dabar bandoma tą klaidą ištaisyti. Vėl atskirti ugdymą, kuris papildo formalųjį švietimą, ir laisvai pasirenkamą neformalųjį švietimą.
– Papasakok, kuo neformalus mokytojas skiriasi nuo formalaus mokytojo?
– Formaliajame švietime mokytojui yra keliamas aiškus tikslas – išmokyti mokinį, suteikti jam žinių ir paruošti egzaminams. O neformaliajame ugdyme mes koncentruojamės į žmonių asmeninį ir socialinį tobulėjimą.
Neformaliajame ugdyme mūsų tikslas nėra, pavyzdžiui, žmogaus įvertinti, suteikti jam pažymį ar pasakyti – čia pasielgei blogai, čia gerai. Mano tikslas – padėti žmogui pačiam suvokti, ką jis nuveikė, kaip jis veikia, atskleisti jį. Kad jis pradėtų mąstyti ir suvoktų – “aha, esu toks, ką aš dar turiu gyvenime nuveikti, kad būčiau tuo, kuo noriu būti”. Neformaliajame ugdyme svarbu visišku pasitikėjimu grįsti santykiai, per kuriuos jaunas žmogus save atranda ir pažįsta.
Turime išmanyti apie žmogų, apie žmogaus vystymąsi, apie žmogaus psichologiją, jo pasaulį. Kartu esame tie, kurie patys klausinėja, daug klausosi, diskutuoja, stengiasi įsijausti ir padėti žmogui ieškoti prasmės.
– Kaip manote, galėjote tų įgūdžių, kuriuos įgijote per neformalųjį ugdymą, įgyti formaliajame švietime?
– Galbūt. Bet nesinori supriešinti šių dalykų. Tai, ką žmonės sužino mokykloje, yra tikrai svarbu – istorija, matematika, fizika, tikslieji ir humanitariai mokslai. Šiems dalykams tikrai reikia formalaus žinių perteikimo. Kitas klausimas – kaip tai daroma? Galbūt galėtų keistis metodikos, tapti interaktyvesnės?
Manau, po kokių 10 metų nebeliks nei formaliojo, nei neformaliojo švietimo. Jis susijungs. Jau dabar su kolegomis tai vadiname žmogiškuoju švietimu, kur viso ko centre yra žmogus. Žmogus renkasi, ką, kaip ir kur nori mokytis. Tą jis galės daryti universitete, mokykloje, namuose, internetiniuose kursuose ar dar kažkur. O ir mokytojas nebebus tas, kuris nešiojasi žinias užantyje, ištraukia kada reikia ir parodo mokiniams – štai žinios! – o tada įvertina, ar vaikas gali teisingai atkartoti tas žinias, ar ne. Mokytojas bus pagalbininkas, kuris padės žmogui susigaudyti šitame dideliame pasaulyje, padės jam atsirinkti.
Taigi aš linkęs žiūrėti į sąsajas tarp skirtingų švietimų, nei atskirti ir sakyti – čia toks, čia anoks, čia dar kitas.
– Kur tokia praktika jau yra taikoma?
– Beveik kiekvienoje valstybėje galima rasti mokyklų, kurios dirba savivaldaus, savikrypčio mokymosi principais (angliškai – self-directed learning). Pavyzdžiui, Portugalijoje, Anglijoje yra mokyklų, kurių programos paremtos principu – žmogus gali išmokti pats, o mokytojas yra tik pagalbininkas, duodantis priemones, padedantis mokytis.
– Ar taip mokytis žmogus gali pradėti jau nuo pirmos klasės?
– Taip. Pavyzdžiui, Portugalijoje esančioje mokykloje “Escola de Ponte” nėra klasių, nes tyrimai seniai įrodė – beprasmiška vaiką pagal amžių surūšiuoti. Įsivaizduokite, ten yra erdvė, kurioje mokosi penkiasdešimt nuo septynerių iki dešimties metų amžiaus vaikų. Jie mokosi savo keliu, savo greičiu, mokosi vieni iš kitų. Mokytojas tik atneša ir pakabina ant sienos mėnesio arba metų planą ir sako – jums reikės kažkaip tai išmokti. Mokiniai patys bando ieškoti, mokytis. Jeigu nežino atsakymo, užrašo kažkur klausimą, tada, sakykim, vyresnis vaikas, žinantis atsakymą, prieina, paaiškina, užrašo. Jeigu atsakymo neparašo niekas, ateina mokytojas, padeda. Jeigu vaikas sako “man reikia kompiuterio, aš noriu pasigoogle’inti”, mokytojas atneša “laptopą”, padeda, vaikas ieško. Jeigu reikia knygos, atneša knygą, jeigu nereikia, neatneša. Europoje yra daug darželių ir mokyklų, kurios veikia panašiu principu.
– Ar tokia praktika jau taikoma Lietuvoje?
Kai kurios Lietuvos mokyklos eksperimentuoja, tik galbūt ne taip drąsiai. Žinau, kad daug kas daroma per žaidimą.
– Pabaigai – ar turi autoritetų, kurie tave įkvėpė, lydėjo kelyje į sėkmę?
Yra žmonių, kuriuos gerbiu už tai, kokį jie mane padarė. Arba už tai, kokį santykį su jais turėjau. Pradėsiu nuo mamos, kuri visą laiką mokė būti nepriklausomam, nesižvalgyti atgal, nesižvalgyti per daug į draugus, turėti savo nuomonę. Ji palaikė ir padėjo labiausiai išprotėjusiose mano idėjose visais dviem šimtais procentų. Sakė, “daryk, ką nori daryti, domėkis dalykais, kurie tave domina, ir siek dalykų, kurių nori”.
Labai gerbiu Žilviną Gailių, su kuriuo nemažai dirbome, jis mokė mane ir kartu mokėme kitus. Jis pasitikėjo manimi, sakė – tu gali, varom kartu, darom kartu, viskas bus gerai. Esu dėkingas žmonėms, kurie davė galimybę kartu bandyti, kartu ieškoti atsakymų. Tai susitiprino mane. Būtų buvę blogiau, jeigu būtų kartoję, ko aš negaliu daryti, ko nemoku, ko aš galbūt ateityje nesugebėsiu. Iš jų pusės buvo tai, ką aš vadinu įgalinančiu santykiu: pasitikėjimas ir tikėjimas.
