Kelionė pas V.Almanį – rašytoją, miškininką ir gamtosaugininką – klostosi dramatiškai. Šalia Jautmalkių sustabdo Akmenės policija: „Rodykite dokumentus. Jūs labai įtartinai sustojote.“
Dokumentų neprireikia, o vietinė policija negali atsakyti, kur yra Viešučių kaimas.
Kompiuteris parodo, kad teks grįžti iki neseniai pralėkto posūkio. „Matyt, koks nors kaimas su viena sodyba“, – spėlioja pareigūnas.
Staigus posūkis jau nukultuose laukuose, o už jo – nemenkas jauno miško ruožas. Tarsi gyvos gamtos oazė agrokultūrinėje dykumoje.
Vidury šio miškelio – namelis. O jame – dviratis. O kur šeimininkas? Medžiais apsodintas ir aukšta žole apaugęs nemenkas plotas. Žmogaus čia – lyg adatos kupetoj ieškoti.
Vilkai padeda kurti mišką
Sodo gale, netoli kanalo, skrybėlėtas žilabarzdis vyras mojuoja dalgiu. Tai V.Almanis – žmogus, kuris aštuonerius gražiausius jaunystės metus pragyveno Altajaus krašte ir parašė apie jį kelias knygas.
Vyras kažko atidžiai ieško. Murma: kažkur turėjo būti liepaitė – gal niekas nenugraužė? Netrukus randa ir su didžiule meile aplinkui apšienauja.
Jo miškas nė trupučio nepanašus į parką su nušienauta veja. Žolė aukščiausia, tačiau ne amžinai – ją kažkada įveiks medžių lajos. O po eglėmis visai nunyks.
Tas miško gabalas vidury laukų yra gavęs ir šiokią tokią Europos fondų paramą. Parašė žmogus projektą, gavo išmokų ir už jas užsidengė savo trobelei padoresnį stogą.
„Komisija buvo atvykusi. Skaičiavo medžius ir buvo labai sutrikusi, kai rado jų gerokai daugiau. Matyt, tikėjosi, kad mišką kuriu tik dėl išmokų“, – šypsosi į ūsą šviesuolis.
V.Almanio sklypas tapo tikru prieglobsčiu aplinkiniams laukiniams gyvūnams ir paukščiams. Sako, net vilkų yra: „Visi paukšteliai žvėreliai sulėkė, nes aplinkui vien dirbami laukai. Manau, kad vilkai man gerokai padėjo. Stirnos būtų visas jaunas eglutes nuskabiusios. Vienos radau tik kaulelius.“
Gamtos žmogus pyksta ant tų, kurie skleidžia apie vilkus nebūtus dalykus. Šio plėšrūno žmogui nėra ko bijoti: „Nesuprantu, kodėl jis apibūdinamas lyg didžiausia pabaisa. Bent porą kartų sutikau. Nėra gyvūno protingesnėmis akimis.“
40-ties obelų genofondas
Trobelė ir jaunas miškas vidury javų laukų – tai viskas, kas dabar yra senojoje Viešučių kaimo vietoje. Gimtinės namas kadaise stovėjo už poros šimtų metrų nuo dabartinės bakūžės.
Netoliese dunkso senkapiai, apaugę didžiuliais medžiais. Žmonės kalba, kad čia kadaise kariavusių švedų kapai. O gal tai senųjų vietinių žiemgalių genčių laidojimo vietos?
