Raimundas Karoblis: Lietuva ES suverenumo nepraras

Interviu BNS naujienų agentūrai ambasadorius teigė, kad fiskalinis paktas, kurį Lietuva ir dar 24 šalys ketina pasirašyti kovo pradžioje, tik logiškai baigia procesą – numato sankcijas už jau anksčiau prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą.

R.Karoblis tikino nematantis grėsmės, kad visai ES svarbius sprendimus 17 eurą turinčių valstybių priimtų už bendros valiutos neturinčių šalių nugaros. Kartu jis svarstė, kad Lietuva turbūt neprisiims dalies įsipareigojimų, kol šalies valiuta bus litas.

– ES politikai pabrėžė būtinybę griežčiau kontroliuoti finansus. Tačiau taisyklės dėl deficito ribojimo ES egzistavo ir anksčiau. Ką naujoji sutartis realiai įneša naujo?

– Pirmiausia, sutartis skirta užtikrinti anksčiau priimtų įsipareigojimų vykdymą. Euro zonos skolos problema yra ta, kad įsipareigojimai buvo, jie buvo geri, bet nemažai ES šalių šių įsipareigojimų nevykdė. Graikijoje stojant į euro zoną buvo falsifikuojami duomenys, kitos šalys taip pat didino viešąją skolą.

Svarbiausias sutarties pasiekimas yra tai, kad visos šalys narės turės tai įtvirtinti konstitucijoje ar konstituciniuose aktuose, kiek leidžia teisės sistema. Numatyta galimybė, kad matydama pažeidimą kita šalis narė galėtų kreiptis į Teisingumo Teismą. Jei sprendimas būtų nevykdomas, Teisingumo Teismas galėtų įvesti sankcijas.

Be fiskalinės drausmės nuostatų, numatomas glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas, bet taip pat yra užtikrinama, kad tai bus daroma nepažeidžiant vidaus rinkos interesų.

– Ar yra pagrindo kalbėti, kad nauja sutartis yra didelis žingsnis iki to, ką būtų galima pavadinti „fiskaline sąjunga“?

– Buvo daug kandidatų į pavadinimus. Vienas iš pavadinimų kalba apie „fiskalinio stabilumo sąjungą“ – pirmiausia tikslas yra stabilumas, o ne sąjungų sukūrimas. Be sankcijų ir Teisingumo Teismo nuostatų išplėtimo, daugiau jokių kitų valstybių narių suverenių teisių perdavimo ES nenumatoma, neišeinama už dabartinių sutarčių rėmų.

Sunku kalbėti turinio prasme apie ekonominės sąjungos stiprinimą. Nors pirmasis klausimas yra fiskalinė drausmė ES mastu, bet tai kol kas nereiškia, kad yra kuriama stipresnė fiskalinė sąjunga.

– Bet kritikai vien įpareigojimą perkelti į nacionalinę teisę minėtas nuostatas vadina vokiško požiūrio primetimu, kuris tokias teorijas, kaip britų ekonomisto Keyneso apie ekonomikos stimuliacijos naudą, tarsi paverčia neteisėtomis...

– Aš ne visai sutikčiau. Turinys yra įtvirtintas dabartinėje sutartyje ir kituose teisės aktuose, tik nebuvo sankcijos.

Sakykime, nuskendo laivas. Kapitonui tikrai bus iškelta baudžiamoji byla, jis bus teisiamas ir turbūt įkalintas. Tas pats ir čia – už nevykdymą kažkas turi atsakyti. Jei šalis nuosekliai vykdys nuostatas, pažeidimo nebus, nebus taikomos ir šios procedūrinės normos. Manau, kad dabar kaip tik užbaigiamas teisėkūros procesas – teisės normą turi sudaryti hipotezė, dispozicija ir sankcija. Šiuo metu sankcijos trūko.

Kalbant apie teisės perkėlimą, direktyvas ir iki šiol šalys narės turėjo perkelti į nacionalinę teisės sistemą. Šiuo atveju tik kitas konstitucinis lygis.

Yra naujiena, kad, neperkėlus teisės, į Teisingumo Teismą kreipdavosi tik Komisija, o dabar tokia teisė suteikiama kitai šaliai – vadinasi, ne tik Briuseliui. Taigi galbūt yra kaip tik atvirkštinis procesas.

O vokiškas požiūris turbūt nuo mūsų požiūrio nesiskiria – atėjo laikas, kad reikia atsakyti už tai, jei nevykdai prisiimtų įsipareigojimų.

– Ar nėra pavojaus, kad priimant svarbiausius ES sprendimus prie stalo sėdės tik 17 eurą turinčių šalių, o tokios šalys, kaip Lietuva, nebus girdimos?

– Jei euro zona yra atskiras klubas, monetarinė sąjunga, tai aišku, kad tas klubas turi savų problemų ir savų klausimų. Jau dabar egzistuoja mechanizmas, kad euro grupės finansų ministrai susitinka prieš ES visų ministrų susitikimą ir sprendžia euro zonos specifinius klausimus. Kitą dieną per neformalų ministrų susitikimą nurodoma, kas įvyko, ir kiekviena šalis gali kelti klausimus, jei mano, kad jos interesai pažeidžiami. Britai, pavyzdžiui, dažnai naudoja tą instrumentą esant klausimams dėl vidaus rinkos.

Euro zonos viršūnių susitikimas pakartotų tą patį, tik aukščiausiu lygiu. O dabartinė sutartis kaip tik numato didesnes galimybes dalyvauti ne euro zonos šalims, kurios pasirašė sutartį – netgi nebeliko reikalavimo joms ir prisiimti įsipareigojimus iki euro įvedimo.

Neįžiūriu, kad mes būsime neišgirsti, ypač klausimais, kurie yra daugiau nei vien paties euro, kaip monetarinės sąjungos instrumento, klausimai.

Neįžiūriu, kad mes būsime neišgirsti, ypač klausimais, kurie yra daugiau nei vien paties euro, kaip monetarinės sąjungos instrumento, klausimai. Ta nuostata, kurią dabar turime, yra daugiau negu minimumas, kurio norėjome. Dėl politinių priežasčių, ypač Lenkijos politinių norų būtinai dalyvauti ir kažką laimėti, buvo duota daugiau. Taigi turėsime galimybes dalyvauti procesuose ir toliau, aišku, po pirminės procedūros – ratifikavimo. Lietuvos politikai – prezidentė, ministras pirmininkas, Seimo Europos reikalų komitetas – yra pakankamai teigiamai nusiteikę ir, matyt, kad tas procesas vyks.

– Kiek Lietuva turi laisvės prisiimti ar neprisiimti įsipareigojimus pagal sutartį iki euro įvedimo?

– Mūsų pasirinkimas, kurias nuostatas taikyti. Sutartis yra tokia atvira, kad iki įstojimo į euro zoną jau mūsų reikalas, kokias nuostatas prisiimti.

Dėl fiskalinės drausmės mums nėra prasmės neprisiimti įsipareigojimų, nes dalis nuostatų jau galiojo. Jei neprisiimsime nuostatų dėl fiskalinės drausmės turinio, sukelsime daug klausimų rinkoms. Matyt, reikėtų priimti nuostatas dėl perkėlimo į konstitucinį lygį.

Galbūt nereikėtų prisiimti nuostatų, kurios susijusios su vadinamosiomis partnerystės programomis. Jos numato naujas normas šalims, kurioms iškelta biudžeto perviršio procedūra. Dabartinės taisyklės yra paprastesnės, ir, mūsų manymu, jų užtenka, bent jau ne euro zonos šalims.

Taip pat galima svarstyti neprisiimti nuostatų, susijusių su baudomis, įvestomis Teisingumo Teismo. Ne todėl, kad mes jų bijotume, bet dabar sutartis numato, kad tos baudos būtų mokamos į Europos stabilumo mechanizmą, kuris yra tik tarp euro zonos šalių.

Sostinėje yra abejonių ir dėl sustiprinto bendradarbiavimo. Dabar yra išvardytos kryptys, kur vyks sustiprintas ekonominis bendradarbiavimas – konkurencingumas, užimtumo ir socialiniai klausimai, fiskalinė drausmė ir finansinių institucijų stabilumas. Vokietija ir kai kurios kitos šalys nori įdėti penktą – didesnį koordinavimąsi mokesčių srityje, kas galbūt mums nenaudinga. Ne tiek dėl to, kad dabar ES turime mažus mokesčius, bet mūsų kaimynai nėra ES šalys – ten mokesčiai mažesni, žinome, kas dedasi su akcizinėmis prekėmis.

Bet kol ratifikuosime, dar turėsime laiko pažiūrėti, kokios bus tendencijos, ir tada bus priimtas politinis sprendimas.