Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Salamakinas: „Velniop siunčia ne mane. Konstituciją!“

Algimantas Salamakinas
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Algimantas Salamakinas
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Penktąją kadenciją Seime dirbantis socialdemokratas Algimantas Salamakinas ne vienus metus vadovauja parlamento etikos sargams. „Taip blogai dar nebuvo“, – dėl kolegų elgesio šiurpsta jis.

Kodėl blogyn?

Kada ir kaip supratote, kad iš ramaus Kėdainių užutėkio esate pajėgus eiti į didžiąją sostinės politiką?

Po sovietinio sąstingio labai žavėjausi Atgimimu, atsiradusiais pragiedruliais. Per pirmus laisvus rinkimus kandidatavau į vietos savivaldą, tada dar nebuvo jokių partinių sąrašų, ir laimėjau. Tai ir buvo pirmosios politikos pamokos. Tarybos prezidiume dirbome kartu su buvusiu teisingumo ministru Petru Baguška. O jau 1992 metais pirmą kartą atėjau į Seimą.

Neseniai sakėte, kad per keturias praėjusias kadencijas vyravo viena tendencija – Seimo drausmė ėjo vis blogyn. Daug metų ir dirbote Etikos ir procedūrų komisijoje (EPK), ir jai vadovavote, tad gal galėtumėte paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kodėl tie seimai tokie vėjavaikiški?

Kaip tik pirmos kadencijos metu pradėjome diegti Viešųjų ir privačių interesų valstybės tarnyboje įstatymą. Tiesa, jis buvo priimtas anksčiau, bet į jį niekas nekreipė jokio dėmesio. Taip pat pradėjome kurti įvairius etikos kodeksus – tai, kas demokratiniuose kraštuose buvo ir žinoma, ir įprasta. Kūrėme ir patys mokėmės, tačiau pasiekėme tikrai neblogų rezultatų.

Kai buvome sudarę koaliciją su Darbo partija, vienas pagrindinių jų reikalavimų buvo pašalinti mane iš EPK pirmininkų. Gal kam nors nepatiko, kad būdavau jiems kiek per griežtas, nežinau. Dabar vėl situacija kartojasi, brendame į tą pačią upę.

O kodėl blogėja seimai? Anksčiau ateidavo žmonės bent kiek paragavę politiko duonos – kas iš savivaldos, kas iš valstybės tarnybos. Jie jau galėjo suprasti, ką galima daryti, ko – ne. O dabar gausiai susirenka tie, kurie nė dienos nedirbę jokio valstybės darbo. Ir tik čia, Seime, susivokia, koks jis sudėtingas ir sunkus. Be to, nedrįsk naujiesiems ką nors pasakyti, patarti, nes jie esą viską žino, viską supranta. O iš tikrųjų reikia mažiausiai vienos kadencijos, ketverių metų, kad suvoktum šio darbo subtilybes. Jau nekalbu apie tai, kad nuo pirmos dienos pultum vadovauti. Todėl dažnai mūsų darbai ir virsta paprasčiausiais skandalais.

Kalbėdamas apie tą prastėjančią drausmę, turėjote galvoje ir dar vieną dviprasmišką situaciją – tautos rinktus atstovus ir alkoholio vartojimą Seime. Garsių atvejų būta ne vieno, tačiau ar galima teigti, kad tai rimta problema, „atsipalaiduojama“ per dažnai, per gausiai?

Būdavo visko, kaip kiekviename kolektyve, o mūsų kolektyvas yra didelis – 141 žmogus. Nereikia slėpti, kad pasitaikydavo atvejų, kai būdavo padauginta. Bet Seimo darbas turi savos specifikos – čia atvyksta svečių, būna priėmimų, kai vartojamas vynas ar brendis. Tačiau padauginama, sakyčiau, dažniau būdavo kokiais 1992–1994 metais nei dabar. Tik tais laikais žiniasklaida mažiau dėmesio į tai kreipdavo ir tų skandalų beveik nekildavo. Kad dabar skiria daugiau dėmesio, mano nuomone, gerai, bet nemanau, kad dabartinė sistema, kai alkoholiu neprekiaujama, yra natūrali. Sakiau ir sakysiu: kas mes – vaikų darželis, kad nežinotume, kiek galime išgerti ir ar apskritai galime? Didžiausia poveikio mums priemonė – viešumas. Galima pamanyti, kad čia nuolatos buvo girtaujama. Vyriškų nelaimių pasitaiko, bet tai nebuvo visuotinis reiškinys, kad turėtume tikrintis alkoholio matuokliais, skųsti vieni kitus.

Pakišo kiaulę

Kaip klostosi Jūsų santykiai su žiniasklaida?

Su žiniasklaida reikia visuomet bendrauti normaliai. Galų gale tą daryti įpareigoja ir įstatymai, kurie teigia, kad Seimo ar Vyriausybės narys privalo teikti informaciją žiniasklaidai. Niekada nuo jos nesislapsčiau. Dabar man tos „slėptuvės“, jų Seime suskaičiavau 50 ar 60, į kurias draudžiama įsinešti filmavimo kameras, diktofonus, tapo kažkokiu tinklu, kur prireikus galima slėptis nuo žiniasklaidos. Kam tos „slėptuvės“ reikalingos, iki šiol nesuprantu. Lyg Seime už kiekvieno kampo tykotų kažkokie teroristai, nuo kurių, jei reikalas spiria, galėtum skubiai slėptis.

Su žiniasklaida reikia bendrauti, nesvarbu – patinka ji ar ne. Ir neskirstau jos į geltonąją, juodąją ar dar kokią nors. Tai tegul daro patys žiūrovai ar skaitytojai.

Klausiau, kokie santykiai su žiniasklaida, nes Socialdemokratų partijos tinklalapyje radau pernykštį Jūsų straipsnį „Kas išsigando komisijos?“, kuriame pažėrėte tiesiog perlų apie kai kuriuos kolegas žurnalistus. Cituoju: „LEO oponentai politikai ne vieną savaitę įtampoje laikė visus, drumsdami smegenis tautai, taip iki galo ir nespėjusiai susivokti, kas gi čia dedasi. Ko tik nedarė jiems talkindami Darius Kuolys, Valdas Vasiliauskas, Virgis Valentinavičius ir kiti – toks įdomus žurnalistų būrelis. Tik nemanykime, kad jie konservatorių parankiniai. Tai greičiau labai savotiška valdysiančioji koalicija. Bent jau mananti, kad valdys. Ji daug ką mano. Pavyzdžiui, kad išgąsdintas, apmulkintas ar nupirktas žmogus ir yra pilietis. Arba kad pilietis – tai tam tikroje teritorijoje gyvenantis ir jų kabinamais makaronais tikintis žmogelis. (...) Keista, kad D.Kuolys savo ištikimo bičiulio Lietuvos radijo žurnalisto Tomo Dapkaus neatsivedė. Prieš jų jau ne kartą išbandytą kryžminę, gestapines tradicijas primenančią apklausą, ko gero, net Antanas Valionis būtų neatsilaikęs.“

Kieno čia tekstas? Tikrai neprisimenu, kad taip būčiau rašęs, o dar su konkrečiomis pavardėmis.

Šiaip pasirašytas Jūsų pavarde. Nebent kas nors iš partijos kolegų taip papokštavo, kiaulę pakišo?

Gal ir kiaulę pakišo... O ypač jeigu dėl LEO. Aš į tą reikalą mažiausiai kreipiau dėmesį, nes negali kiekvienas Seimo narys suprasti visko. Tai būtų utopija. Atvirai kalbant, net šiandien iki galo nesuprantu, ar buvo priimtas geras sprendimas. Esu frakcijoje reiškęs abejonių dėl šio projekto, bet didieji mūsų ekonomistai aiškino, kad viskas yra labai gerai. Tad paprasčiausiai nelendu ten, kur nesuprantu, o balsuoju pasitikėdamas specialistų patarimais.

Etiketo specialistu save tituluojantis Arminas Lydeka neseniai metė plytą į Jūsų daržą: esą ką gali aiškinti žmogus, tesugebėjęs vidurinę mokyklą baigti.

Tokius kaltinimus vertinu tik kaip norą atkeršyti, įskaudinti. Turiu nemažai gerų pažįstamų, kurie yra profesoriai, habilituoti daktarai, tačiau niekas man neprikaišiojo, kad nesu baigęs aukštosios mokyklos. Manau, kuo žmogus yra menkesnio intelekto, tuo labiau jam knieti įgelti kitiems. Pasaulyje būta net tokių valstybės vadovų, pavyzdžiui, Lechas Walęsa, kuris neturėjo aukštojo mokslo diplomo, bet yra bene 32 universitetų garbės daktaras. A.Lydekai toloka iki tokio lygio. O jis tiesiog įsižeidė, kad EPK pradėjo tyrimą dėl jo „užklasinės“ veiklos, pasipinigavimų. Tokios diskusijos vyksta ir dabar – gali Seimo nariai dainuoti ar negali. Esame viena šeima ir visų teisės bei pareigos turi būti vienodos.

Tačiau toje šeimoje tokių kaip A.Lydeka per šią kadenciją daug daugiau – atėjo daininga, vaidybos pramokusi karta, kuriai Seimo rūmuose ankšta, o Jūs savo „priekabėmis“ tiesiog gadinate žmogučiams nervus, stojate skersai kelio.

Tą jau juntu savo kailiu. Vėl bando versti iš EPK pirmininko kėdės, bet ji labai kieta ir jos tikrai nesilaikau įsikabinęs. Darbas yra konfliktinis, kur kas paprasčiau būtų visiems linkčioti galva ir gyventi ramiai, tačiau yra Konstitucija, Seimo statutas, jų privalu laikytis. Elementaru: jei atėjai į Seimą, prisiekei padėjęs ranką ant Konstitucijos, tai reikia tos priesaikos ir laikytis.

O štai pavyzdys. Į Uteną Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas atveža koncertuoti Seimo narę Ingą Valinskienę. Tribūnoje ponas A.Valinskas išrėžia: „Velniop tą Salamakiną! Dainavome ir dainuosime!“ Jis velniop pasiuntė ne Salamakiną, o Konstituciją ir įstatymus. Pareiškė, kad darys, ką nori ir kaip nori. Bet taip jie nedarys! Nesvarbu, ar tai Seimo pirmininkas, ar dar kas nors, bet pirmiausia mes visi esame Seimo nariai. Jei iš Seimo vadovo lūpų skamba tokie žodžiai, tai, atsiprašau, ką čia dar daugiau galvoti.

Jeigu, būdami opozicijoje, žaistume „juodąjį“ variantą – kuo blogiau pozicijai, tuo geriau mums, tai A.Valinskas, kaip Seimo pirmininkas, mums būtų idealus asmuo. Juk opozicijai nieko nereikia daryti – jis pats vienas taip sudaužė Seimo autoritetą, kad kažin ar daugiau įmanoma sudaužyti. Tačiau man, dirbančiam Seime septynioliktus metus, dėl to yra skaudu. Vieno asmens nesupratimas, kaip reikia elgtis, ką veikti, visą Tautos atstovybę nuvarė į patį žemiausią lygmenį.

Jūs tokį elgesį vadinate nesupratimu, kiti – arogancija, treti – sąmoningu A.Valinsko elgesiu, siekiant pirmojo valstybės pareigūno statuso. Kad ir kaip būtų, ar neatrodo, kad mūsų politikoje įsivyrauja primityvaus, agresyvaus politikavimo stilius?

Be jokios abejonės. Į vieną visumą susipina visi minėti bruožai. O dėl kandidatavimo į prezidento postą, jei būtų mano valia, daryčiau konstitucinę pataisą, kad žmogus, bent vieną kadenciją nepabuvęs Seimo nariu, negali būti pretendentas į aukščiausią postą valstybėje. Seime labai gerai atsiskleidžia visi tie, kurie gražiai šneka. Prezidentas vis dėlto turėtų būti kiek pranašesnis už Seimo narį – savo išmintimi, tolerancija ir kitais dalykais. A.Valinskas, dviem mėnesiams tepraėjus, atsiskleidė visu grožiu. O įsivaizduokime, jei jis iš karto būtų ėjęs į prezidentus. Tada visa valstybė atrodytų dar juokingesnė, nei yra dabar, kai turime tokį antrą pagal svarbą pareigūną.

Apskritai yra keista matyti Seimo vadovo pagiežingą veido išraišką, kai jis tik žvilgteli į opozicijos pusę. Opozicijai daug blogesnis variantas būtų, jeigu Seimui vadovautų intelektuali, įsiklausanti į nuomones Irena Degutienė. Bet labai džiaugtumės, jei ši patyrusi politikė imtųsi vadovauti Seimo darbui.

O kiek rimti socialdemokratų ketinimai į prezidento postą vėl stumti Algirdą Mykolą Brazauską?

Tai pirmiausia priklausys nuo jo paties, tačiau net neabejoju, kad jam pareiškus valią, sutikus kandidatuoti, partijos palaikymas bus visuotinis. Tai patyręs, išbandytas žmogus. Esant šiam sunkmečiui, jis turėtų labai daug šansų laimėti.

Kėdainių fenomenas

Gražus provincijos miestelis šalies politikai davė ne vieną garsią pavardę – Viktorą Uspaskichą, Viktorą Muntianą, Virginiją Baltraitienę, na, ir A.Salamakiną. Ar ten palankios sąlygos ne tik agurkams, bet ir politikams augti?

Visi mes panašiai atėjome į savivaldą, tik V.Uspaskichas iš verslo atėjo vėliau. Sunku atsakyti į šį klausimą, tačiau manau, kad pradžia buvo gera – nesiskirstydavome labai griežtai į kairę ar dešinę, daug diskutuodavome savivaldybės taryboje. Dirbome vieni kitus paremdami, patardami. Ir dabar man skaudu, kai V.Baltraitienė ir V.Muntianas tapo vos ne priešai.

Savo biografijoje rašote, kad turite nemažą veiklos patirtį ginant žmogaus teises Lietuvoje. Tačiau kai reikėjo ginti Dalią Budrevičienę nuo V.Uspaskicho savivalės, Jūsų balso kažkaip neteko išgirsti.

Kovojant su V.Uspaskichu, man būtų buvę labai smagu tai daryti, tačiau toje gynyboje, kad ir kaip būtų gaila, kai kurie Seimo nariai įžvelgė ir gerą savireklamą. Tad man pasirodė kiek neetiška dėtis prie tų gynėjų būrio, to žaidimo, juolab kad vieną gerą gynėją – Kęstutį Čilinską – ta moteris turėjo.

Aptarėte dabartinio Seimo pirmininko būdą. Ar jis lygintinas su V.Uspaskicho, kuris prieš keletą metų taip pat nestokojo arogancijos „tūpų“ žurnalistų atžvilgiu, tačiau, ragus kiek aplaužius, tapo gerokai civilizuotesnis?

Duok Dieve, kad Seimo pirmininkas ateitų į protą (juokiasi). Nežinau, ar galima juos lyginti. Viktoras buvo atėjęs iš verslo, todėl labai nepakentė, kai jam kas nors imdavo prieštarauti. Jis nebuvo prie tokių dalykų pratęs, nes versle jo žodis buvo pirmas ir paskutinis. Įsivaizduokite, kaip žmogui būdavo skaudu, kai jam pareikšdavo, jog reikia lankyti Seimo posėdžius, negalima daryti pravaikštų. Toks didelis žmogus, o jam kažkas nurodinėja... Bet po truputį jis suprato naujas žaidimo taisykles ir šią kadenciją dėl jo problemų neturime. EPK, tiesa, gauna daug skundų, kuriuose klausiama, kada pagaliau Viktoras pradės kalbėti taisyklinga lietuvių kalba? Bet EPK nėra įgaliota svarstyti parlamentarų dėl prastos tarties ar vartojamų žargonizmų.

Net ir parodijuojamam politikui tos parodijos yra puiki reklama. Rolando Kazlo vaidintas Salamakakinas su pertaru „etik, matj“ buvo vienas populiariausių humoro laidų personažų. Ar nepasiilgstate ekrane Salamakakino?

Į tuos dalykus žmonės žiūrėjo dvejopai. Vieni vos ne su užuojauta klausdavo, kaip iškenčiu tokias patyčias, kaip galiu ramiai miegoti. Vienas buvusios EPK narys tą neva mano „etik, matj“ net buvo apskundęs kaip keiksmažodį. Klausėme Lietuvių kalbos komisijos nuomonės. Atsakė, kad tai ne keiksmažodis, o naujadaras. Taip buvo išvengta nemalonumų, kai per vieną balandžio 1–osios šventę buvau nuėjęs pakvailioti į vadinamuosius svogūnų teikimus.

O to vaidmens labiau pasiilgsta mano bičiuliai, kurie turėdavo progos smagiai pasijuokti iš Salamakakino ir Teišerskytės–Čiupkuvienės. Juolab kad tos parodijos tikrai nebuvo piktos ar pagiežingos. Tačiau kai R.Kazlas nuėjo dirbti kitų darbų, atrodo, niekas nesiims dar sykį manęs parodijuoti. Gal taip ramiai ir baigsiu politinę karjerą. Be savo personažo.

2004–aisiais prisipažinote, kad teko ne kartą riebiai keiktis telefonu. Ypač pikantiški buvo pokalbiai su Vytautu Šustausku. Tada prisipažinote: „Po kiekvieno EPK posėdžio, per kurį svarstydavome Vytauto elgesį, apie vidurnaktį jis man skambindavo. Aš jo vis gražiai prašiau: „Vyteli, neskambinėk, jau naktis, pasikalbėsime rytą.“ Bet jis nesiliovė, kol vieną naktį aš jį išdėjau tokiais pat „matais“, kokiais ir jis mane vadino. To užteko. Skambučiai vidurnaktį liovėsi.“ Keiksmas, galima suprasti, Jums nesvetimas?

(Juokiasi) Ilgainiui dirbdamas gerai pažįsti žmones. Vytautas ir dabar išliko geras bičiulis, tačiau kartais su juo reikėdavo šnekėtis tik „matu“, nes kai kurie jo pokštai peržengdavo visas ribas. Tokia riba buvo ir tada, kai jis apkaltino Seimo komiteto sekretorę bandymu jį išžaginti. Man tada kantrybė baigėsi. Griebiau jį už atlapų ir būčiau pylęs į nosį, kad atsipeikėtų. Jis kiek išsigando ir pakluso mano reikalavimui atsiprašyti. O suprasdavo jis tik savo vartojamą kalbą, nes literatūrinė jam buvo svetima.

Dirbti kartu

Po įvykusių prie Seimo riaušių kilo daug klausimų, kas ir dėl ko kaltas. Gediminas Kirkilas kaltina A.Kubilių ir atvirkščiai. Ar nemanote, kad prieš tai valdžiusi Socialdemokratų partija pernelyg ilgai viską vyniojo į vatą ir slėpė artėjančias problemas?

Tiesaus ir tikslaus atsakymo neturiu. Saviškiams anksčiau sakiau ir dabar sakau: nustokime kvailioti. Juk kas vyko praėjusią Seimo kadenciją? Ištisus metus dešiniųjų siūlymu buvo priiminėjami visokie populistiniai įstatymai. Geras darbas – ilgesnio dekretinių atostogų laikotarpio įvedimas. Vyriausybė pasiūlė pailginti nuo metų iki pusantrų, o tuometinė opozicija iki trejų. Ilgai kovėmės, kol sulygome iki dvejų metų. Dabar mums sako, kad tam nėra pinigų. Mąstyti reikėjo anksčiau, bet ne – opozicija užsiėmė populizmu, šeimos rėmimu. Panašiai, neskaičiavus, buvo siūloma didinti mokytojų atlyginimus.

Galima buvo, ir tam būčiau pritaręs, atsistatydinti G.Kirkilo Vyriausybei likus keliems mėnesiams iki rinkimų. Tačiau nebuvo aišku, kas perims valdžią. Taip buvo galima sukelti dar didesnį chaosą arba baigti kadenciją su tuo, ką turėjome. Dešiniųjų kaltinimai socdemams, kad daug ko nepadarėme, iš dalies yra teisingi, bet nereikia užmiršti ir to, ką patys pridarė būdami opozicijoje, kai Vyriausybė Seime neturėjo aiškios daugumos. Būtume turėję daugiau negu 80 balsų, tikrai visiškai visas nuodėmes turėtume prisiimti patys. Buvome mažumoje, vėlesnė dauguma toli gražu ne visada balsuodavo taip, kaip siūlė socialdemokratai. Tad reikėtų baigti tuos abipusius kaltinimus ir visiems kartu svarstyti, kaip išeiti iš dabartinės sunkios padėties. Nesiklausant, ką šneka opozicija, dabartinei valdančiajai daugumai aiškinant, kad turime mandatą ir darome, ką manome esant teisinga, ir kyla tokie didžiuliai mitingai.

Teigiama, kad profsąjungos yra valdomos, inspiruojamos, veikiamos būtent socialdemokratų?

Jokiu būdu. Prieš sausio 16–osios mitingą net vienam iš buvusių profsąjungos lyderių Algirdui Sysui sakėme, kad nesiveržtų į jokias tribūnas ir nepradėtų muštis į krūtinę, kokie socialdemokratai geri, o konservatoriai – blogi. Su profsąjungomis stengiamės bendradarbiauti, bet tikrai jokių piketų ar mitingų neorganizuojame.

„Kad G.Kirkilas atsikvošės sunku tikėtis. Socdemai turėtų keisti vadovybę iš pagrindų. G.Kirkilas yra aklavietė“, – panašaus pobūdžio komentarų dabar apstu. Tikėkimės, kad Jūsų neištiks Algirdo Paleckio likimas, iš partijos nepašalins, bet vis tiek Jūsų nuomonė šiuo klausimu įdomi.

Kovo mėnesį vyks suvažiavimas – kandidatų į pirmininkus bus ne vienas ir ne du. Turiu spėlionių, kas bus pirmininkas, bet nebūtų etiška tai sakyti. Tačiau neabejoju, kad permainų, pasikeitimų bus labai reikšmingų.
 

„Lietuvos žinios“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min