Politikų veiksmai – tarsi Brauno judėjimas
Artėjantis Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas norom nenorom verčia apžvelgti pastarųjų 20 metų laikotarpį ir apibendrinti: kas gi pasiekta mūsų energetikos sektoriuje? Deja, galime konstatuoti tik viena: politikų veiksmų būta pačių įvairiausių, tačiau rezultatas – apverktinas.
Po šiek tiek daugiau nei mėnesio bus visam laikui sustabdyta Ignalinos AE – ji pastaraisiais metais šaliai tiekdavo daugiau kaip du trečdalius elektros energijos. Naujos – Visagino – AE statyba jau ima priminti didžiojo kombinatoriaus draugo Benderio viziją – Vasiukus 2. Tai ją statyti planuoja 4 valstybės ir net sukuriamas konsorciumas skambiu pavadinimu LEO LT (tačiau pinigų tam neturi nė viena šalis). Tai puolama ieškoti strateginio investuotojo. Deja, niekas iš tarptautinių kompanijų čionai nesiveržia.
Apie elektros tiltą su Lenkija – tyla. Dėl elektros tilto su Švedija statybos – ne ką geriau. Visa „ekologinė“ (ne tik mūsų, Baltijos šalių gyventojų, bet ir lenkų) kampanija prieš dujotiekį „Nord Stream“ baigėsi tuščiu oro virpinimu. Dujotiekis bus nutiestas Baltijos jūros dugnu, nes garantuotu dujų gavimu pirmiausia yra suinteresuoti patys Vakarai.
Mūsų derybininkai lipo prie tokio pasiūlymo kaip musės prie medaus. Jų mąstymo (jei tai galima pavadinti mąstymu) logika, matyt, buvo tokia. Pirma, tas AE uždarymas įvyks dar labai negreitai. Antra, iki to laiko mes ką nors sugalvosime.Kas dar? Gal jau baigtos rekonstruoti šiluminės elektrinės Elektrėnuose ir Kaune? Gal jau vėjo malūnai Lietuvoje pakeis įprastą energetiką? Deja, alternatyvioji energetika tepagamina 4 proc. visos mūsų sunaudojamos elektros energijos. Žodžiu, visų mūsų vadinamųjų politikų veiklos rezultatas – prarasti du dešimtmečiai ir tai, kad Lietuva amžiams nustoja būti šalimi, eksploatuojančia branduolinę energetiką.
Kaina už stojimą į ES?
Kažkodėl dauguma mūsų politikų Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą (ES) suprato kaip didžiadvasišką vakariečių kvietimą mums, vakarykščiams posovietiniams vargetoms, įstoti į pasiturinčių ir gerbiamų biurgerių klubą. Stojimo kaina – tiesiog menkniekis: uždaryti tą „nesaugią“ Ignalinos AE.
Mūsų derybininkai lipo prie tokio pasiūlymo kaip musės prie medaus. Jų mąstymo (jei tai galima pavadinti mąstymu) logika, matyt, buvo tokia. Pirma, tas AE uždarymas įvyks dar labai negreitai. Antra, iki to laiko mes ką nors sugalvosime. Ir pasirašė stojimo į ES dokumentus Briuselio biurokratų padiktuotomis sąlygomis. O tai, kad kiekviena valstybė kuo atkakliausiai (prisiminkime nesenus Čekijos prezidento veiksmus, prieš šiai šaliai pasirašant Lisabonos deklaraciją) gina savo – ir nieko kito! – nacionalinius interesus, mūsų politikams liko visai nesuprantama. Juolab kad Briuselio biurokratų pozicija šiuo klausimu ypatingu tvirtumu neišsiskyrė.
Briuselio logika – jokios logikos
Kokius argumentus dėl Ignalinos AE uždarymo anuomet iškėlė vakariečiai, prieš priimdami mus į ES? Deja, logikos jų reikalavimuose aptikti sunkoka. Vienintelis argumentas buvo šis: minėtoje elektrinėje veikia „nesaugūs“ RBMK tipo reaktoriai. Tokie, kurie pakėlė į orą Černobylio AE. Tačiau buvo kukliai nutylima, kad Černobylio avarija įvyko ne dėl technikos ar technologijų kaltės, o dėl vietos „racionalizatorių“ veiksmų. Būtų laikęsi visų instrukcijų – jokia avarija nebūtų įvykusi. Be to, minėti reaktoriai tuometėje SSRS buvo gaminami serijiniu būdu ir niekur daugiau jokia avarija dėl jų neįvyko.
Maža to, po 1990 metų turtingųjų Vakarų šalių (Švedijos, Japonijos, Prancūzijos, JAV) dėka į mūsų AE patikimumą buvo investuota dešimtys milijonų dolerių, čia nuolat dirbo būriai specialistų iš minėtų šalių. Tad Ignalinos AE tapo bene patikimiausia jėgaine visame Baltijos regione. Tai faktas, kurio niekaip nenorėjo „pastebėti“ Briuselis.
Mūsų energetikai atvirai kalba (tik mūsų politikai atkakliai nenori jų girdėti), kad šis Briuselio žingsnis – tai vakariečių noras sukurti precedentą ir išstumti Rusiją iš be galo pelningos atominių elektrinių statybų rinkos. Juk jeigu ir kitos šalys patikės, kad minėti reaktoriai yra „nepatikimi“, jos gal ir nepuls uždaryti savo atominių elektrinių, bet jas tikriausiai modernizuos, rusiškus reaktorius keisdamos, žinoma, vakarietiškais.
Iki tokios nesąmonės nenusirito nė viena Rytų Europos valstybė (ir Indija, kur, beje, taip pat veikia minėti reaktoriai). Tad į savo saldo Vakarų atominės energetikos milžinai kol kas gali įrašyti tik Lietuvą. Išgarsėjome, tiesa?
Vietoj energetinio tilto virstame skyle
Įveikusi „didvyriškoje“ konkurencinėje kovoje Latviją, mūsų valstybė iškovojo teisę minėtu tiltu susijungti su turtingiausia Skandinavijos šalimi. Tai – teoriškai. O praktiškai? Kas pasakys, kada ir už kieno lėšas bus tiesiama ši jungtis?Pamenate, nuolat reikšdamas dėl ko nors susirūpinimą (šiuo atveju – dėl mūsų energetinių jungčių su Vakarais), Prezidentas Valdas Adamkus Lietuvą prilygindavo „energetinei salai“. Juk kiek prikalbėta apie Lietuvos ir Lenkijos elektros jungčių statybą!
O lenkai nuo pat pradžių sabotavo (nors Briuselis projektui skyrė lėšų) šią idėją: mat tam šiaurės rytų regione jiems reikia nutiesti kelis kartus ilgesnes aukštos įtampos laidų linijas. Antraip kur ta iš Lietuvos atitekanti elektros energija bus panaudota? O jei minėta jungtimi dar plūstelėtų ir pigesnė (o ji visada pigesnė) rusiška elektros energija, daugeliui Lenkijos anglies šachtų ir šiluminių elektrinių iškiltų bankroto grėsmė. Štai taip – nacionaliniai interesai svarbiau už bet kokias skambias tarpvalstybines deklaracijas.
Ne ką linksmesnė padėtis ir dėl elektros tilto Lietuva-Švedija statybos. Įveikusi „didvyriškoje“ konkurencinėje kovoje Latviją, mūsų valstybė iškovojo teisę minėtu tiltu susijungti su turtingiausia Skandinavijos šalimi. Tai – teoriškai. O praktiškai? Kas pasakys, kada ir už kieno lėšas bus tiesiama ši jungtis? Dar viena „smulkmena“ – kurioje konkrečiai vietoje tas kabelis nuo mūsų kranto ners į jūrą? Niekas nežino. O kam? Mūsų politikams, matyt, užtenka, kad apie tai kalbama.
O jei elektros energija Švedijoje bus brangesnė nei, tarkime, baltarusiška ar rusiška (atitekanti per Baltarusiją ar iš Kaliningrado AE)? Mes vis tiek – iš principo (nes esame vakariečiai, tiesa?) – pirksime brangesnę vakarietišką elektros energiją? Ar pasirodysime esą pragmatikai ir pirksime pigesnę? Dar ir perparduodami ją tai pačiai Švedijai, nes ši šalis bent jau artimiausią dešimtmetį jus elektros energijos deficitą. Apie tai – visiška tyla. O uždirbti dar ir iš elektros energijos reeksporto – tai jau nebesuvokiama mūsų politikos „genijams“. Pamenate, tokia kukli bendrovėlė iš Elektrėnų „Baltic Shem“ už elektros eksportą mūsų valstybei liko skolinga apie 200 mln. Lt (1998 m. kainomis). Ir nieko – mūsų teismai nusprendė, kad kaltų nėra.
Kortas sumaišė Rusija?
Visos kalbos (toliau kalbų nė nepažengta) apie mūsų naujos – Visagino – AE statybą dar turėjo šiokią tokią prasmę, kol į šį žaidimą neįsikišo Rusija. O ji šiame regione veikė greitai ir ryžtingai. Ir štai rezultatas: šios šalies premjeras Vladimiras Putinas jau pasirašė Rusijos vyriausybės nutarimą Kaliningrado srityje statyti Baltijos AE. Tai bus dviejų blokų (po 1150 MW) jėgainė, kurios tikslas – ne tik visiškai aprūpinti šią sritį pigia elektros energija, bet ir didžiąją jos dalį eksportuoti kaimynams. 2016 m. minėta AE turi pradėti veikti, o nuo dar kitų metų imti eksportuoti elektros energiją. Iš pradžių – po 4 mlrd. kWh, o nuo 2018 m. – nuo 8 iki 12 mlrd. kWh. Jos statyba pradedama jau kitais metais.
Neseniai Lietuvoje viešėjęs Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Boosas, matyt, naudodamasis tokia palankia proga, viešai pakvietė mūsų statybininkus prisidėti prie šio energetinio projekto. Galima neabejoti – „ant bado dietos sėdintys“ mūsų statybininkai puls ten kaip akis išdegę. Juk vienintelis realus galintis leisti jiems nors kiek atsigauti projektas – daugiabučių renovacija – taip pat stringa kalbų lygyje.
Dar vienas energetinis pliusas Rusijos naudai Baltijos regione – Baltarusijos norai statytis savąją atominę jėgainę. Nors ir pavėluotai tam „subrendęs“, Aleksandras Lukašenka tikriausiai gaus iš savo vienintelės Rytų sąjungininkės – Rusijos – finansavimą šiam projektui. Kaip ir, aišku, Rusija pateiks visą tam reikalingą dokumentaciją, statybos specialistus, reaktorius bei reaktorių kurą. Juk kad ir kiek blaškytųsi Baltarusijos diktatorius, jis (ir visi aplinkui) puikiai supranta: jo valdžios pagrindas – pigūs energetiniai resursai iš Rusijos.
Tad jei ir Baltarusijoje iškils AE, koks sveiko proto strateginis investuotojas imsis tokiame mažame plote statyti dar ir trečią AE, kurios gaminama elektros energija bus neišvengiamai brangesnė ir už rusišką, ir už baltarusišką? Kas tuomet padengs jos ilgalaikius nuostolius? Nejaugi tas pats Briuselis?..
Ministrai – kaip tikri artistai
Pamenate, tokia kukli bendrovėlė iš Elektrėnų „Baltic Shem“ už elektros eksportą mūsų valstybei liko skolinga apie 200 mln. Lt (1998 m. kainomis). Ir nieko – mūsų teismai nusprendė, kad kaltų nėra.O kaipgi kitaip galima vertinti neseniai Vilniuje vykusio Baltijos ministrų pirmininkų tarybos posėdžio nutarimus?.. Mūsų kaimynai mums eilinį kartą iškilmingai pareiškė: nei Latvija, nei Estija neatsisako prisidėti prie Visagino AE statybos. Tai jau girdėta. Ir ne kartą. Kas dar pareikšta? Bus ieškoma strateginio investuotojo ir, pastačius (?) Visagino AE, bus dalijamasi įmonės akcijomis.
Ponai premjerai, jūs linksminate publiką ne prasčiau už cirko klounus. Visų pirma, ar kas girdėjo, kad nors vienas rimtas atominių elektrinių statytojas (tas vadinamasis strateginis investuotojas) veržtųsi į Vilnių? Juk kai kompanijos užuodžia pelną, jų raginti ateiti tikrai nereikia. O dabar – vėl tyla. Antra, jei (tarkime) kompanija savo lėšomis pastato elektrinę, apie kokių akcijų dalybas gali būti kalbama? Tuomet valstybė (valstybės) su strateginiu investuotoju gali tartis tik dėl dviejų dalykų: kompanijos gaunamo pelno normos ir už kokią kainą elektros energija bus parduodama vartotojams. Ir viskas.
Prezidentė blaškosi
Vertinkite patys. Iš pradžių Dalia Grybauskaitė abejojo naujos jėgainė būtinumu. Paskui pareiškė, kad jai iki šiol neaišku, į ką geriau investuoti – į vėjo jėgaines, į geoterminę energetiką, į šilumą ir elektros energiją, gaunamą deginant atliekas ar perdirbant biomasę? Ar į atominę energetiką? Ar pagaliau – į visas išvardytas energetikos šakas? Nes, pasak Prezidentės, iki šiol nėra jokių skaičiavimų. O savo vizito į Lenkiją rugpjūčio pabaigoje metu D.Grybauskaitė vėl persigalvojo: Visagino AE turi būti. Vadinasi, tai ne ekonominis, o politinis sprendimas. Tačiau tuomet nereikia mūsų vedžioti už nosies aiškinant apie būsimą pigią Visagino AE elektros energiją. Mes, vartotojai, mokėsime už brangesnę elektros energiją. Nors pigesnę už kelerių metų mums gali pasiūlyti ir rusai, ir baltarusiai.
Matyt, iškankinta tokio energetinio „chaoso“, spalio pabaigoje duodama interviu vienam iš šalies dienraščių, D.Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuvos energetinę nepriklausomybę ji regi... plėtojant alternatyviuosius energetikos šaltinius (kurie, kaip jau buvo minėta, tesukuria tik 4 proc. mums reikalingos elektros energijos).
Baltijos šalys protestuoja, o dujotiekis „eina“
Padėtis dėl dujotiekio „Nord Stream“– idealus žinomos patarlės iliustravimo pavyzdys. Juk kiek nuo pat šio projekto pradžios išpūsta protesto burbulų: ir kad į orą (tiksliau – į vandenį) išlėks Baltijos jūros dugne gulintis išbarstytas nacių cheminis ginklas, ir kad būsimą dujotiekį saugos rusų karo laivai, kartu Baltijos jūrą paversdami vos ne didele Nevos įlanka, ir t. t. Kiek dėl to putojo Baltijos valstybių ir Lenkijos politikai, o rezultatas? Nulinis, kaip ir dėl tos nelaimingos AE statybos.
Lapkričio 5-ąją Švedijos ir Suomijos vyriausybės išdavė bendrovei „Nord Stream“ leidimus naudoti šių šalių išskirtines ekonomines zonas minėtam dujotiekiui tiesti. Suomius rusai „nupirko“, leidę jiems ir toliau lengvatinėmis sąlygomis vežtis jų neapdirbtos medienos. Kuo pamaloninti švedai – kol kas paslaptis. Tačiau, gavus šių dviejų bene svarbiausių minėtame projekte prie Baltijos jūros esančių valstybių sutikimus (danai sutiko dar anksčiau), galima neabejoti, kad tam pritars ir Vokietijos bei Rusijos vyriausybės. Ir jau kitąmet šis dujotiekis ims „lipti“ į jūrą.
O ką iš tų begalinių „ekologinių“ demaršų laimėjo Baltijos šalių gyventojai ir lenkai? Ogi visiškai nieko. Ar nors viena valstybė (ar visos kartu) tarėsi su dujotiekio statytojais nors dėl vienos atšakos į vieną iš minėtų valstybių? Ir vėl – tyla. Nors tokią atšaką nutiesti – jokia problema: taip mums, grupei Baltijos šalių žurnalistų, dar 2006 m. vasarą patikino pačioje „Gazprom“ būstinėje Maskvoje. Tad jei vėliau rusai ima ir nutiesia šio dujotiekio atšaką iki Kaliningrado srities, sausuma (per Baltarusiją, Lietuvą ir Lenkiją) einantis dujotiekis automatiškai praranda savo išskirtinę reikšmę. Arba, vėl įkaitus Baltijos valstybių ir Lenkijos politiniam priešiškumui su Rusija, visai „užanka“. Ar dėl tokio atvejo, mūsų Prezidentės žodžiais tariant, kas nors atliko skaičiavimus? Ir vėl – tyla.
