Šie bei kiti savanoriškos veiklos plėtros klausimai aptariami ketvirtadienį Lietuvos Respublikos Seime organizuojamoje tarptautinėje konferencijoje „Savanorystė Lietuvoje: iššūkiai ir perspektyvos“.
„TNS Gallup“ atlikto tyrimo duomenimis, savanoriška veikla per pastaruosius vienerius metus užsiėmė 46 proc. lietuvių, dažniausiai 15-19 metų amžiaus moksleiviai ir studentai bei gyvenantieji mažesnėse gyvenvietėse. Tokiai veiklai juos skatina noras padėti kitiems, taip pat būti reikalingiems ir prasmingai praleisti laiką.
Dar 39 proc. apklaustųjų yra pasiryžę pradėti savanoriauti, tačiau tarp svarbiausių kliūčių tai daryti jie mini laiko ir reikiamos informacijos stoką. Patogiausia sužinoti apie savanorystę ir tuo užsiimančias organizacijas jiems būtų per televiziją, spaudoje ir radijuje.
Pasak VšĮ „Savanorių centras“ direktorės Nijolės Giedraitienės, dažnas pasiryžęs savanoriauti susiduria su skeptišku ugdymo, gydymo ar kitokio pobūdžio veikla užsiimančių įstaigų požiūriu. „Durys jiems užtrenkiamos, nes įmonių vadovai nežino kaip reglamentuoti savanorišką darbą ir nedrįsta įsileisti asmens, norinčio tokiu būdu įgyvendinti savo siekį padėti besimokančiam, sergančiam ar patekusiam į nelaimę“, – sakė N. Giedraitienė.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertų atlikto tyrimo duomenimis, vienas iš svarbiausių savanorystės plėtrą skatinančių veiksnių yra tinkama teisinė aplinka, kuri užtikrintų saugią bei lanksčią savanorišką veiklą, patogią ir savanoriui, ir jį priimančiai organizacijai.
„Prieš dvejus metus Seimui priėmus Darbo kodekso pakeitimo įstatymą, savanoriškas darbas buvo eliminuotas iš Darbo kodekso reguliavimo sferos, tuo pripažįstant, kad svarbiausia savanorystės santykiuose yra savanorio ir jį priimančios organizacijos susitarimas. Savanorystė turi teisines sąlygas skleistis, o teisininkams aktualu lopyti žinojimo spragas“, – sakė LLRI vyriausiasis ekspertas Giedrius Kadziauskas.
