Šiauliai spaudos veidrodyje: Darbas puošia, daro bagotą ar kuprotą?

Dienraštis „Šiaulių naujienos“ moko dirbti nepakeliant galvos. Pagrindiniame dienos straipsnyje akcentuojama, kad darbuotojai pasiilgina darbo dieną, tvarkydami asmeninius reikalus – naršydami socialiniuose tinklapiuose, rašydami trumpąsias žinutes ar plepėdami su kolegomis.

Per dieną, daug kalbėdami telefonu ir lakstydami iš vienos vietos į kitą, laikome save labai svarbiais.

„Lietuviai užmiršta, kad produktyvumą lemia ne pats užimtumas, o veiklos rezultatas. Per dieną, daug kalbėdami telefonu ir lakstydami iš vienos vietos į kitą, laikome save labai svarbiais, tačiau tuomet be reikalo iššvaistome darbui skirtą laiką“, – tokių minčių kupinu straipsniu žadinama penktadieninė motyvacija darbui.

Savaitraštis „Šiauliai plius“ aštrina nacionalinę problemą – plačiai aptariamą teatrų reorganizaciją.

Aštriai kritikuojamas kultūros ministras Šarūnas Birutis, kuris pareiškė, jog nevaidinantiems aktoriams vieta – tik darbo biržoje.

Ar ver­ta nai­kin­ti na­cio­na­li­nį tur­tą, ku­riuo ža­vi­si vi­sas pasau­lis?

Žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, me­no va­dy­bi­nin­kas ir daug me­tų Šiau­lių dra­mos teat­re dir­bęs Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad jei su ak­to­riais bus su­da­ry­tos ter­mi­nuo­tos su­tar­tys, vals­ty­bi­niai teat­rai iš­nyks, iširs tru­pė, pro­vin­ci­jo­je ne­be­liks teat­ro.

„Šia te­ma rei­ka­lin­ga iš­sa­mi dis­ku­si­ja. Ga­li­me ne­tek­ti teat­rų Klai­pė­do­je, Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, net ir Kau­ne. Vil­niu­je ga­li iš­si­lai­ky­ti ko­kie du teat­rai. Ar ver­ta nai­kin­ti na­cio­na­li­nį tur­tą, ku­riuo ža­vi­si vi­sas pa­sau­lis?“ – klau­sia me­no va­dy­bi­nin­kas.

Dienraštis „Šiaulių kraštas“ skelbia interviu apie darbą, kurio niekas niekam nelinki.

Šiauliečių šeima augina vaiką su negalia. Ne­pai­sant šird­gė­los ir ne­si­bai­gian­čių rū­pes­čių dėl sū­ne­lio li­gos, šian­dien šiau­lie­čiai Li­na ir Li­nas Bag­do­nai šyp­so­si – jei ne ge­rų žmo­nių pa­ra­ma, jiems bū­tų la­bai sun­ku.

Kiek­vie­nas gim­ta­die­nis ber­niu­kui bu­vo tar­si ste­buk­lo lau­ki­mas. 

„Jau­kia­me bu­te vi­si daik­tai tu­ri sa­vo vie­tą – kad ne­kil­tų sun­ku­mų ve­džio­jant sū­nų.

Sep­tyn­me­tis ber­niu­kas sa­va­ran­kiš­kai ga­li tik ro­po­ti. Vai­kui rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė prie­žiū­ra – be pa­gal­bos jam sun­ku ap­si­reng­ti, iš­si­va­ly­ti dan­tis, pa­val­gy­ti“, – rašoma „Šiaulių krašte“.

Kiek­vie­nas gim­ta­die­nis dar tik dar­že­lį lan­kan­čiam ber­niu­kui bu­vo tar­si ste­buk­lo lau­ki­mas. Pra­bu­dęs gim­ta­die­nio ry­tą jis kas kar­tą iš nau­jo nu­si­vil­da­vo: „Bet aš vis tiek ne­vaikš­tau...“