Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skyrybų priežastis: mergaitės auklėjamos būti emancipuotomis žmonomis, o sūnūs pagal principą „utiutiu, pakšt pakšt“

Jis ir Ji
Fotolia nuotr. / Šeimos nesutarimai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kauno arkivyskupijos šeimos centro psichologė, konsultantė Zita Vasiliauskaitė sako, kad šeima – labai svarbus, tačiau informacinėje erdvėje vis rečiau pasitaikantis ir, galima sakyti, beveik nykstantis žodis. Žmonės nori ne kurti, o turėti šeimą – todėl nieko ir neišeina.

Šeima, jos santykiai neretai pakeičiami partnerystės ryšiais, seksu, draugyste. „Kuo tik norite, tik – ne šeima. Tinkamos informacijos apie šeimą, kaip ji kuriama, kaip puoselėjama, brandinama, kokia laimė turėti vaikų, koks prasmingas ir džiugus darbas juos užauginti – labai trūksta. Todėl visuomenei reikia sugrąžinti šeimos autoritetą“, – diskusijoje „Šeimos vaidmuo vaiko asmenybės ugdyme“ aiškino specialistė.  

Sužadėtiniams kursus vedanti psichologė ne kartą įsitikino, kad šiuolaikinis žmogus nesuvokia šeimos vaidmens asmeniniame gyvenime.

Kartais kabinete klausydama klientų istorijų galvoju: kaip tu, žmogau, nesupranti, kad reikia dirbti, investuoti į santykius?

„Kartais kabinete klausydama klientų istorijų galvoju: kaip tu, žmogau, nesupranti, kad reikia dirbti, investuoti į santykius? Šeimos psichologija – tai ir gėlininkystė, ir augalininkystė, ir miškininkystė. Tai – ne savaitės darbas, o nuolatinių pastangų reikalaujantis procesas“, – svarstė  Z.Vasiliauskaitė.

Nelaimingas šeimoje – nelaimingas visur

Klientai į specialistų duris pasibeldžia dėl įvairiausių psichologinių sunkumų. Didžioji dauguma profesionalios pagalbos ieško dėl problemų darbe.

„Bet kai pradedi kalbėti asmeniškiau ir žmogus atsiveria, pasirodo, kad jis labiausiai nelaimingas todėl, kad neranda laimės savo šeimoje. Jei žmogus susikuria gražią aplinką, darnius santuokinius ryšius, patiria vyro ir žmonos bendrystę, kurią perteikia ir vaikams, tada jis turi energijos, entuziazmo, pinigų, jei jam tai svarbu, hobių – jis jaučia gyvenimo skonį. Tačiau, jei žmogus nelaimingas savo artimiausioje aplinkoje – jo nedžiugins absoliučiai niekas. Mes – žmonės, mums reikia artimų ir patikimų santykių, kurie nei išlošiami, nei nuperkami – jie už-au-gi-na-mi“, – karštai aiškino Z.Vasiliauskaitė.

Jei žmogus nelaimingas savo artimiausioje aplinkoje – jo nedžiugins absoliučiai niekas.

Šias tiesas ji bando įkalti sužadėtiniams į galvą, tačiau kursus jie pradeda lankyti likus maždaug trims mėnesiams iki santuokos – pakeisti susiformavusias nuostatas jau per vėlu.

Kas norėtų pakartoti tėvų gyvenimą?

Z.Vasiliauskaitė mėgsta atlikti eksperimentą: paprašo rankas pakelti tų porų, kurios norėtų tokio šeimyninio gyvenimo, kokį sukūrė jų tėvai – kas norėtų pakartoti tėvų šeimyninę laimę?

Pakyla vos viena kita ranka. „Vadinasi, tie žmonės, kurie dabar kuria šeimas, žino, kaip nereikia gyventi, nes mato sumautą, neparadinį savo tėvų gyvenimą. Taip, jie tokio nenori. Bėda ta, kad jie nežino, ką daryti, kad jų gyvenimas būtų kitoks“, – apgailestavo psichologė.

Shutterstock nuotr./Skyrybos
Shutterstock nuotr./Skyrybos

Egoizmas ir gyvenimas dėl savęs – dar viena šiuolaikinės visuomenės yda.

„Kas sako, kad vaikai – gyvenimo džiaugsmas? Tik bevaikės šeimos, kurios negali jų susilaukti. Daugėja porų, kurios nenori investuoti į vaikus. Jiems įdomiau pigi kelionė nei vaiko nupieštas paveiksliukas. Todėl vaikai auga susvetimėjimo aplinkoje. Šeimyninis gyvenimas jiems yra toks  dalykas, kai namo visi grįžta pikti, nesikalba, trankosi durimis ir kiekvienas lenda į savo kampą – prie savo bliūdo, kompiuterio ar televizoriaus. Kas po tokios patirties norės kurti savo šeimos?“, – retoriškai klausė Z.Vasiliauskaitė.

Tėvai domisi ugdymu, motinos – fiziologija

Darželio „Klaužada“ direktoriaus pavaduotoja Živilė Gončerovaitė atkreipė dėmesį, kad labai svarbu, jog abu tėvai rūpintųsi vaiku ir jį ugdytų.

„Jei tėvai vaikui skiria mažai dėmesio, didelę įtaką jo mąstymui ir raidai darys aplinka – tiek teigiama, tiek neigiama. Nuo to priklausys, koks jis užaugs, kaip visuomenė jį priims“, – sakė darželio atstovė.

Adaptacijos darželyje metu vaikais irgi labiau rūpinasi tėčiai. Matyt, tai reiškia, kad moterys tapo be galo didelės karjeristės.

Ji neslėpė, kad šiuolaikiniai tėvai kratosi atsakomybės už savo vaikus: tai, kas su jais vyksta,  nurašoma aplinkos veiksniams, ypač jei vaikų elgesys ir manieros yra neigiamos.

„Dažnu atveju vaiko ugdymas baigiasi ties išleidimu į darželį“, – konstatavo pedagogė.

Po darbo dienos suaugusieji jaučiasi tokie išsunkti ir pavargę, kad stokoja jėgų turiningai leisti laiką su atžalomis: kartu piešti, žaisti ar skaityti. Todėl vaikams į valias leidžiama sėdėti prie kompiuterio – kad tik būtų tylu ir ramu. Tačiau tokiu būdu šeimyniniai santykiai nesimezga.

„Mano praktika rodo, kad tėčiai netgi labiau domisi vaiko pasiekimais ugdymo procese. Tuo metu motinos domisi tik fiziologiniais veiksniais: ar vaikas pavalgęs, kaip miegojo. Adaptacijos darželyje metu vaikais irgi labiau rūpinasi tėčiai. Matyt, tai reiškia, kad moterys tapo be galo didelės karjeristės“, – samprotavo Ž.Gončerovaitė.  

Reikalavimai kyla, nuolaidų nėra

Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Arūnas Kuras pažymėjo, kad vyrams darosi vis sunkiau, nes plaunantis vertybėms jie praranda savo vaidmenį visuomenėje ir autoritetą šeimoje.  

Fotolia nuotr./Žvakutės
Fotolia nuotr./Žvakutės

„Vyrams sunku, nes jie vaikystėje gauna prastą pamatą. Mergaitėms motinos aiškina: tu būsi mama, žmona, tau reikia žinoti tą, mokėti aną. O kaip elgiamasi su berniukais? Oj, tu mano sūneli: pakšt pakšt pakšt! Taip užaugintas vyras po to įsivaizduoja, kad moters darbas: utiutiu, pakšt pakšt. O čia moteris sako: mes gi lygiaverčiai! Vyras suirzęs klausia: ko tu kabinėjiesi? Aš gi su tavimi! Taip prasideda nesusikalbėjimas“, – paaiškino Z.Vasiliauskaitė.

A.Kuras vėl grįžo prie darnios šeimos pagrindo – bendravimo.

Poroms atrodo, kad ir toliau santykiai vystysis natūraliai, tačiau laikui bėgant entuziazmas išsenka.

„Meilės periodas prieš šeimos sukūrimą nereikalauja specialių pastangų – iš jausmų ir emocijų viskas klojasi tarsi savaime. Poroms atrodo, kad ir toliau santykiai vystysis natūraliai, tačiau laikui bėgant entuziazmas išsenka. Žmonės pradeda daugiau vieni iš kitų reikalauti ir nesupranta, kad reikalaujant reikia dar ir duoti“, – priminė A.Kuras.

„Mūsų visuomenėje daug paradoksų“, – į diskusiją įsitraukė knygą „Geriausias pasirinkimas: laimingesnės Lietuvos galimybė“ parašęs psichologas ir psichoterapeutas Gediminas Navaitis.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Gediminas Navaitis pretenduoja į LRT tarybos nario postą.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr.

Dabar labai populiaru sakyti, kad antspaudas pase laimės neprideda. „Tačiau tyrimai rodo, kad laimingas gyvenimas sunkiai įmanomas be šeimos: tie, kurie gyvena santuokoje, jaučiasi laimingesni už tuos, kurie gyvena partnerystėje ar vieniši“, – reziumavo G.Navaitis.

Krizės – tik laiko klausimas

„Kai klausdavau studentų, ar jie nori kurti šeimą, nebūtinai visi atsakydavo teigiamai. Ne visi nori kurti, tačiau visi trokšta ją turėti: kad kas nors tavimi rūpintųsi, kad pajustum šilumą“, – patirtimi dalijosi psichologė, socialinių mokslų daktarė, knygos „Šeimos psichologija“ autorė Gražina Matulienė.

Deja, save mes dažniausiai pervertiname, o kitam žmogui keliame per didelius reikalavimus. Tada ir kyla nepasitenkinimas, konfliktai.

Skaitytojus ji supažindina su vyro ir moters psichologija, meilės ryšiais, bendravimo ypatumais. Visa tai atskleidžiama per ikisantuokinio bendravimo ir šeimos formavimo kontekstą.

G.Matulienė įspėjo, kad net idealiausių šeimų santykius anksčiau ar vėliau ištinka krizės. Ar pavyksta iš jų išbristi savarankiškai, be specialistų pagalbos, priklauso nuo sutuoktinių pastangų ir pasiryžimo kalbėtis.

„Bendravimą norėčiau akcentuoti kaip ypatingai svarbų, praeinantį per visus žmogaus gyvenimo etapus. Nuo efektyvaus bendravimo priklauso šeimos darna“, – konstatavo psichologė.

Mylėti, bet nesisavinti

Bendrieji žmogaus, kaip asmenybės, bruožai susiformuoja dar iki sukuriant šeimą. Gyvenant santuokoje labai svarbu besąlygiškai atsižvelgti į partnerio poreikius.

„Būtinas savęs ir kito suvokimas. Deja, save mes dažniausiai pervertiname, o kitam žmogui keliame per didelius reikalavimus. Tada ir kyla nepasitenkinimas, konfliktai“, – paaiškino psichologė ir priminė, kad meilę reikia puoselėti, o tai – sunkus darbas.

„Dabar gi dažniausiai pasitaiko jaunatviškas požiūris į meilę – mylimuosius mes linkę savintis. Tu mano? Jei ne, tai aš tavęs irgi nemyliu. Mėgstu cituoti Paulo Coelho žodžius: „Meilė gali būti visada ir visur, jei tik atsisakysite nuosavybės teisės į tą objektą, kurį mylite“, – sėkmingų vedybų receptą atskleidė 48 metus santuokoje gyvenanti moteris.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min