Griežta, pastabi, preciziška ir šiek tiek atžagari posėdžių salėje, atvira, rūpestinga ir taktiška už jos ribų, N.Švedienė nuosekliai žengė link vis atsakingesnių pareigų, kol asmeninis gyvenimas atsidūrė antrame plane. Apie teisėjo atsakomybes ir sunkumus, visuomenės požiūrį į šią profesiją, valstybės tarnautojų atlyginimus ir teisėjo bei advokato skirtybes – interviu su teisėja.
– Kaip pasirinkote teisės studijas ir kaip klostėsi jūsų karjera?
– Devintoje klasėje sugalvojau, kad noriu būti teisininkė. Mokykloje dalyvaudavau teisės žinių viktorinose ir ši sritis man buvo labai įdomi. Mokyklą baigiau su sidabro medaliu, todėl turėjau lengvatų ir stojant reikėjo laikyti tik vieną egzaminą. Pavyzdžiui, jeigu penkiabalėje sistemoje lietuvių kalbos būčiau gavusi penkis, būčiau įstojusi.
Pirmaisiais metais iš lietuvių gavau keturis, todėl reikėjo laikyti visus egzaminus. Iš kitų egzaminų taip pat ketvertus gavau, grįžau namo neįstojusi – su trejetais įstojo tik tie, kurie turėjo stažą.
Kai stojau antraisiais metais, iš lietuvių gavau penkis ir tapau studentė. Metus laiko dirbau antstole, tai tėvai labai džiaugėsi – „Ačiū Dievui vaikui praeis noras būti teisininke, kadangi pamatys gyvenimą iš kitos pusės“. Bet noras nepraėjo, o dar sustiprėjo.
Baigusi teisės mokslus, dirbau stažuotoja prokuratūroje. Po trejų metų, įgijusi stažą, tapau teisėja. Reikėjo išlaikyti teisėjo egzaminą. Iš jo gavau devynis ir buvau paskirta dirbti Vilniaus miesto apylinkės teisme. Dirbdama ten patapau hipotekos skyriaus vadove, dirbau ketverius metus. Po to, 2001 metais buvau paskirta į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Padirbėjusi jame keletą metų, 2003-aisiais buvau perkelta į Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyrių. 2015 metų gegužę buvau paskirta Civilinių bylų skyriaus pirmininke. Tai dabar prie tiesioginio teisėjos darbo prisidėjo ir administravimas.
– Ar visada norėjote dirbti valstybiniame sektoriuje?
– Advokatui reikia kitokios natūros. Reikia būti kūrybiškam, sugalvoti tokias aplinkybes, kurios būtų naudingos klientui. Tokių charakterio savybių, kad galėčiau sugalvoti kažkokias aplinkybes, aš neturiu. Man norisi spręsti taip, kaip yra pagal teisybę. Šiuo atveju, aš kaip advokatė būčiau be duonos, nes jei pas mane ateitų žmogus, aš jam sakyčiau: „Tu neteisus, eik, susimokėk skolą“, – ir honoraro nėra.
Yra advokatų, kurie nuo pirmos dienos mato, kad klientas neteisus, bet veda bylą iki kasacijos. Žmogus moka pinigus. Paskui, aišku, teismai lieka kalti, nes jis nelaimi bylos, nors nuo pat pradžių matėsi, kad byla neperspektyvi. Jeigu advokatas konsultuoja taip lyg turėtum perspektyvų – čia advokato sąžinės reikalas. Advokatu gali dirbti ne kiekvienas.
Tu jauti begalinę atsakomybę. Žmonės lauks tavo sprendimo, o tu, išėjusi į salę, pasakysi: „Mano vaikas susirgo, aš nespėjau surašyti [sprendimo]“. Jie kaip ir nelabai supras – čia tavo problema, kad artimieji turi rūpesčių.
– Kokių tikslų turėjote studijų metais?
– Studijų laikais su drauge pasvajodavome, kuo norėtume būti baigusios. Mano geriausios draugės tėtis buvo teisėjas. Mano šeimos ir artimųjų tarpe teisininkų nėra. Mano draugė sakė: „Mano tėtis teisėjas, aš save įsivaizduoju tik teisėją“. Ir aš sakydavau: „Drauge, tu tokį sunkų darbą renkiesi, moteriai tai be galo sunkus darbas. Aš teisėja nebūsiu niekada“. Gyvenimas susiklostė taip, kad mano draugė tapo advokate, o aš dirbu teisėja.
– Ir iš tikrųjų moteriai šis darbas sunkus?
Apie bylas galvoji net ir namuose, kai tvarkai savo ūkinius reikalus. Būna, kyla mintis – toje byloje taip ir taip parašysiu. [Darbas] sunkus ta prasme, kad, pavyzdžiui, jeigu serga vaikas, o tu turi nesurašytą sprendimą, ne kiekviena šeima supranta, kad palieki sergantį vaiką vyrui ir bėgi į darbą rašyti sprendimo. Tai būdinga daugumai teisėjų. Tu jauti begalinę atsakomybę. Žmonės lauks tavo sprendimo, o tu, išėjusi į salę, pasakysi: „Mano vaikas susirgo, aš nespėjau surašyti [sprendimo]“. Jie kaip ir nelabai supras – čia tavo problema, kad artimieji turi rūpesčių.
Turi savo gyvenimą sudėlioti taip, kad suspėtum visur.
– Galbūt išskirtumėte įsimintiniausią bylą? Sėkmingą arba nebūtinai, apie kurią dėl kažkokių priežasčių vis pagalvojate.
– Buvo viena byla apie motinos valdžios apribojimą ir vaiko skyrimą gyventi su tėvu.
Ir kai tėvas pradėjo dėstyti, kaip mama nesugeba rūpintis savo vaiku, mama viduryje posėdžio puolė tėvą mušti su rankinuku ir daužė jam per galvą. Iškvietėme policininką, bet tuo metu motina emocijas suvaldė.
Buvo paskirtas trijų kolegijų teisėjų posėdis apeliacinėje instancijoje. Į posėdį atvyko vaiko mama ir tėvas. Ir kai tėvas pradėjo dėstyti, kaip mama nesugeba rūpintis savo vaiku, mama viduryje posėdžio puolė tėvą mušti su rankinuku ir daužė jam per galvą. Iškvietėme policininką, bet tuo metu motina emocijas suvaldė.
Mintis tokia – jeigu ji nesuvaldo emocijų proceso metu ir supranta, kad už vaiką reikia kovoti mušantis, kolegijai tai, kad mamos elgesys nėra adekvatus, tapo papildomu argumentu.
Pagal bylos aplinkybes, rūpestį vaiku motina suprasdavo taip: išveda vaiką į kiemą ir valandą laiko ratuku jį vedžioja. Vaiko teisių išvados skelbė, kad su tėčiu vaikui bus geriau. Ir ta aplinkybė, kad proceso metu pas mus motina pradėjo muštis, sustiprino argumentą, kad tėtis gali geriau pasirūpinti vaiko interesais, nes mama net proceso metu nemoka elgtis mandagiai.
– Ar tapus teisėja teko ko nors atsisakyti? Kokios yra teisės srities pareigūno elgesio normos?
– Tapęs teisėju iš karto supranti, kad privatus gyvenimas tapo viešas. Tavo visos turto deklaracijos, vyro darbovietės, visi artimi ryšiai su giminaičiais, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas – viskas išviešinama. Patapdamas teisėju supranti, kad darbas susilygino su gyvenimo būdu.
Tu negali sau leisti to, ką gali leisti advokatas – pavyzdžiui, viešoje vietoje švęsti su klientu. Jeigu pertraukos metu teisėją nufotografuoja su alaus bokalu, visuomenėje kyla gandas – „aha, teisėjas girtauja pietų pertraukos metu“, – o ar bokalas viršija 0,4 promilės, niekas nežino.
Viešojoje erdvėje prie stalelio sėdėdamas su bet kokiu žmogumi, tu gali sulaukti atgarsio visuomenėje, kuris gerbiamų žurnalistų bus pateiktas kaip ne visada adekvatus faktas. Reikia vadovautis tam tikromis gyvenimo normomis, kad neatsidurtum tokiose situacijose, kurios galėtų būti įvertintos dviprasmiškai.
– Darbo biržos duomenimis, 36-iose savivaldybėse jaučiamas teisininkų perteklius, šios profesijos atstovams sunku rasti darbą pagal specialybę. Ar jaučiate konkurenciją teisėtvarkos sistemoje? Ką Lietuvai daryti su teisininkų pertekliumi?
– Konkursuose tikrai dalyvauja daug žmonių, [...] tačiau posėdžių sekretorių, kurioms reikia turėti aukštąjį, bet nebūtinai universitetinį išsilavinimą, iš kolegijų sulaukiame labai mažai, kadangi atlyginimai labai maži.
Teismams labiausiai reikėtų susirūpinti savo komandų atlyginimų klausimais. Valstybė minimalią algą pakėlė iki 380 eurų. Pradedančios posėdžių sekretorės, kurios dirba valstybės tarnyboje, gauna 400 eurų. Nei kvalifikacijos, nei atsakomybės prasme negali prilyginti kiemsargio ir posėdžių sekretorės, kuri tvarko bylas, siunčia šaukimus, saugo konfidencialią bylos medžiagą, algų.
O dėl tų teisininkų, kurie baigę universitetus ir yra Darbo biržoje, galiu pasakyti, kad jeigu jie darbo ieškotų, visada rastų. [Darbo biržoje] jie registruoti todėl, nes pusę metų iš valstybės nori gauti pašalpą įsidarbinimo galimybei ir tokiu būdu užsitikrinti minimalias atostogas.
– Visuomenės tyrimų bendrovės „Vilmorus“ duomenimis, liepą gyventojų pasitikėjimas teismais siekė 27,7 proc., nepasitikėjimas – 25,2. Kiti į klausimą neatsakė. Atotrūkis tarp pasitikinčių ir nepasitikinčių labai nedidelis. Kodėl taip yra ir kokiomis priemonėmis būtų galima padidinti visuomenės pasitikėjimą šia institucija?
Kai policijos institucijos sukūrė laidą su policininkais, kai betarpiškai buvo filmuojama ir rodoma policininko darbo diena, policijos reitingai pakilo.
– Pagal apklausų duomenis, teismais nepasitiki tie asmenys, kurie nėra dalyvavę teismo procesuose. Apklausų rezultatai priklauso ir nuo formuluojamų klausimų.
Teismui reikėtų viešinti savo darbą per žiniasklaidą. Kai policijos institucijos sukūrė laidą su policininkais, kai betarpiškai buvo filmuojama ir rodoma policininko darbo diena, policijos reitingai pakilo.
[Visuomenė] turėtų matyti, kaip teisėjas suvaldo konfliktus, kaip priima sprendimą ir jį paskelbia. Galbūt nereikėtų iš anksto pranešti, kaip jis priiminėja sprendimą. Gal po paskelbimo jis galėtų pasakyti, kas buvo sunkiausia ir kas padėjo apsispręsti. Visuomenė matytų, kad teisėjas tikrai gilinasi į savo darbą. Matytų, kad jam ne tas pats, koks sprendimas bus priimtas.
