Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Šernas: geriau druskos ant žaizdos negu cukraus

T.Šernas
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / T.Šernas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš 19 metų, 1991 metų liepos 31-osios paryčiais, tik ką atkurtos Lietuvos muitinės Medininkų poste šūviais į galvas buvo nužudyti 7 muitininkai ir policininkai. Prokurorų teigimu, nusikaltimą įvykdė Sovietų Sąjungos Rygos ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) atstovai, tačiau byla dar nebaigta. Kaip interviu „15min“ sakė vienintelis tuomet likęs gyvas, tačiau prie vežimėlio prikaustytas Tomas Šernas, norėtųsi, jog tiesa kada nors būtų išaiškinta: jei ne prokurorų, tai istorikų.

– Ką pirmiausia pagalvojate, kai išgirstate minint Medininkus?

– Medininkai – mūsų istorijos dalis, kuri beveik nepažymėta Lietuvos istorijos vadovėliuose. Ji neretai minima kartu su sausio 13-ąja. Bet sausio 13-ąją ginkluoti žmonės įsiveržė į dainuojančių žmonių minią, o Medininkuose nukentėjo pareigūnai, kurie apsisprendė būti Lietuvos pusėje, kurie ėjo formuoti Lietuvos pasienio ir muitinės tarnybas. Jie nukentėjo ne kaip minia, o kaip pareigūnai – toks yra skirtumas. Tačiau šis skirtumas dar nelabai suprantamas.
Man Medininkai – mano gyvenimo dalis ir man jokių ypatingų minčių nekyla, tiktai norisi, kad istorija nustatytų bendrą vardiklį, kodėl tai įvyko, kas tai padarė, kieno užsakymu, ar galima buvo to išvengti. Bet tai galbūt nustatys vėlesnių kartų istorikai.

– Ar jūs pats sau turite atsakymus, kodėl taip įvyko?
 

– Imperija buvo bežlunganti, jau svirduliavo ant molinių kojų. Kilo daug visokių judėjimų, kovojusių ir už laisvę, ir už imperiją, pavyzdžiui, tie žmonės, kurie tarnavo Rygos OMON'e. Yra tokių, kurie tą patį galvoja iki šiol ir dažniausiai nesigaili. Kaip sakė vienas veikėjas, bus ką šaudyti visą laiką: jeigu ne pribaltus, tai žydus. Turbūt mūsų, lietuvių, labiausiai bijota, todėl daugiausiai smūgių Lietuvai ir buvo skirta.

– Jeigu jums nėra per sunku apie tai kalbėti, ką atsimenate iš tos nakties?

– Paryčiui, beveik prieš auštant, buvo klastingai užpulti ir į galvą sušaudyti žmonės, kurie nesipriešino. Tai nebuvo kokia nors suėmimo operacija ir nušauti besipriešinantys. Buvo tiesiog bausmės vykdymas. Man labai keista, kad kai kurie Generalinės prokuratūros prokurorai mano, kad OMON'as turėjo teisę Lietuvoje veikti, nes tuo metu Lietuvoje dar galiojo Sovietų Sąjungos konstitucija. Lietuvoje jau buvo įvykęs referendumas, kuriame žmonės pasisakė už Nepriklausomybę, buvo pasirašytas Kovo 11-osios aktas, dirbo visiškai teisėtai išsirinkta to meto Aukščiausioji Taryba. Jeigu kai kurie prokurorai mano, kad Lietuvoje tuomet galiojo tarybinė teisė, tai tuos žmones, kurie žudė, reikia teisti pagal tarybinę teisę, nes jie vis tiek padarė nusikaltimą. Tegu juos teisia pagal pirminę teisę arba kokią nors tarptautinę – tai vis tiek nusikaltimas.

– Ar aštuoni Medininkų pasienio poste budėję muitinės inspektoriai ir policininkai turėjo galimybių pasipriešinti užpuolikams?

Priešintis buvo galima, bet tuo metu galiojo įsakymas niekam nesipriešinti, nes sovietai ieškojo preteksto – įtemptų momentų, susirėmimų, kad galėtų įvesti kariuomenę, paskelbti prezidentinį valdymą iš Maskvos. Todėl Lietuvos pareigūnams buvo uždrausta priešintis ginklu. Policijai buvo įsakyta nešaudyti į kareivius, o postą užpuolę žmonės buvo su kariška uniforma.

Iš karto po nusikaltimo Medininkuose, tą pačią dieną, buvo pradėtas nusikaltimo ikiteisminis tyrimas. Prabėgo jau 19 metų, bet nuteistųjų nėra. Prieš keletą metų buvo paleistas buvęs Rygos omonininkas Igoris Gorbanis, kurį jūs atpažinote kaip galimai dalyvavusį žudynėse. Dabar tęsiasi procesas su Konstantinu Michailovu. Kaip vertinate teisėsaugos darbą?

Lietuvos žmonėms reikia aiškumo, o ne gerų pažadų.Negaliu vertinti Lietuvos teisėsaugos darbo, nes neturiu visos informacijos. Šita byla, man atrodo, yra nepatogi nei Rusijai, nei Lietuvai, tai mūsų pragmatiškai daliai, kuri nori, sakykime, negadinti santykių su Rusija. Neva kaip mes esam tokie maži ir iš karto reikalaujame teisingumo? Niekam tai nepatogu. Bet ta byla yra mūsų valstybės atsikūrimo pamatuose. Mūsų atsikūrimo pradžioje buvo Sausio13-oji ir Medininkai. Paskui daug visokiausių nebaigtų rezonansinių bylų. Lietuvos žmonėms reikia aiškumo, o ne gerų pažadų. Geriau truputį druskos ant žaizdos negu cukraus.

– Kaip jaučiatės per Medininkų tragedijos minėjimų ceremonijas?

Žmonės ten žuvo gindami Lietuvos sieną. Simboliška, kad ji dabar yra ir Europos Sąjungos (ES) siena. Ten būnant kyla visokių minčių. Kokia mūsų vieta ES, kokia mūsų vieta savo vertybių skalėje? Ar mes dar turime tą Lietuvą? Ar norime ją turėti? Kokią mes ją kuriame? Ar esame tik mažas ES priedėlis? Labai tada padeda žiūrėti į monumentą Medininkų aukoms ir klausytis ypatingų minčių, giesmių.

– Dar kartą grįžkime į praeitį. Kodėl tais neramiais laikais Jūs pasirinkote tapti muitinės inspektoriumi?

Kas ką galėjo, tas tą darė. Vieni prisidėjo daugiau, kiti – mažiau. Daug kur buvo pavojinga. Jeigu tas laisvės judėjimas buvęs sugniuždytas ar pučistai Maskvoje būtų laimėję, turbūt ne vienas aš būčiau nukentėjęs, o daug daugiau žmonių iš visų sferų: ir kultūros, ir ekonomikos, ir kitų.
Ar pasitaiko, kad pagalvojate, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei ne ta paskutinė 1991-ųjų liepos diena?

Aš nemėgstu burti iš kavos tirščių. Kas ten žino, kaip galėjo būti? Gal aš būčiau papuolęs į avariją ar dabar dirbčiau kokio nors gamykloje Anglijoje. Sunku pasakyti. Medininkuose niekas nenorėjo žūti. Žmonės dirbo savo darbą, atėjo kiti žmonės ir sušaudė juos. Bet aš nieko nesigailiu. Dariau, kas man atrodė tikrai teisinga ir dabar gyvenu su pasekmėmis. Nesigailiu – tai yra mano gyvenimas.

– Iš dvasinių dalykų – kuo po nelaimės tapote kitoks?

Nežinau. Sunku prisiminti, ką galvojai prieš tiek metų. Žmogus savaime keičiasi arba į gera, arba į blogą pusę. Be to, yra pakankamai daug žmonių, kurie yra patyrę kažkokią nelaimę ir kažką pamatę iš kitos pusės, bet nuo to nepasidarė nei geresni, nei protingesni.

– Maždaug prieš mėnesį tapote Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios vadovu. Kodėl pasirinkote dvasininko kelią?

Aš to kelio nepasirinkau. Tiesiog kadaise įstojau į universitetą ir studijavau evangeliškąją teologiją.  Sudomino. Vėliau tapau kunigu. Dabar paprašė kadencijai tapti Lietuvos reformatų generaliniu superintendentu.  Manau, mes visi jaučiame pasitenkinimą, kai galime būti kam nors naudingi.

– Kaip bėga jūsų dienos? Prieš keletą metų teko skaityti, kad mėgstate vairuoti keturratį motociklą. Ar vis dar juo važinėjate?

Kartais važinėju, nes man patinka miškuose, stebėti gamtą, grožį. Bet supratau, kad man trūksta žmogaus. Kai važiuoji keturračiu vienas, negali įspūdžiais su niekuo dalintis. Todėl pasirinkau daugiau būti su artimaisiais.

 

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min