Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jau šeštą kartą organizavo kursus, kuriuose šiemet dalyviai rinkosi iš Altajaus krašto, Karagandos, Krasnojarsko krašto, Buriatijos, Komi, Irkutsko srities, Tomsko, Krasnodaro krašto bei Jakutijos.
Kartu su Vilniaus lietuvių namų specialistais organizuoti mokymai kai kuriems kursų dalyviams buvo ne pirmieji. Patikrinus visų jų turimas žinias buvo sudarytos dvi grupės: pradedančiųjų ir pažengusiųjų, po kurių prasidėjo nuoseklūs lietuvių kalbos mokymosi kursai.
Pastebėjau, kad, kai pabūnu Lietuvoje, aš pradedu lietuviškai galvoti, grįžtu namo ir dar ilgai ilgai lietuviškai galvoju.
Dalyviams labiau plėsti akiratį ir pažinti lietuvių kultūrą bei papročius padėjo paskaitos apie lietuvių tautosaką, etnokultūrą. Pažintinėse ekskursijose po Vilnių, Dzūkiją, Rokiškio kraštą, Panemunės pilis, dalyviai turėjo unikalią galimybę iš arčiau susipažinti su Lietuvos istorija.
Kursuose dalyviams įspūdį paliko edukacinė kelionė į Dzūkiją su dainininke, etnologe Veronika Povilioniene.
Apie tautinio paveldo ir tradicinių amatų svarbą šalies etninei kultūrai pasakojo Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. Libertas Klimka. Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Kalbų ir kultūrų sąveikos skyriaus vadovas profesorius habil. dr. Sergejus Temčinas skaitė paskaitą apie tai, kaip savarankiškai mokytis kalbos.
Visų kursų metu dalyviai taip pat turėjo galimybę konsultuotis su įvairių sričių specialistais teisiniais, pilietybės, pensijų mokėjimo, apgyvendinimo, turto atgavimo, studijų finansavimo ir kitais jiems aktualiais klausimais.
Šiuos intensyvius vasaros kursus apibendrino ir užbaigė liepos 16 d. organizuota apskritojo stalo diskusija. Joje dalyvavo Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Socialinių paslaugų priežiūros departamento, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos atstovai.
Beveik visi vaikai mirė. Ten buvo labai baisu, žmonės mirė, mirė, mirė.
Renginyje aptartos lietuvių kalbos mokymo bendruomenėse problemos, žemės atgavimo klausimai, pateikti siūlymai dėl grįžtančiųjų į Lietuvą sąlygų gerinimo taip pat apibendrinta projekto patirtis, rezultatai, pasiekti tikslai, aptarti grįžtančių į Lietuvą nuolat gyventi politinių kalinių ir tremtinių šeimų rūpimi klausimai, diskutuota bendruomenių atstovams aktualiomis temomis.
Kalba neatsiejama nuo kultūros
Neretai kalbų kursai apsiriboja gramatikos, rašybos, tarimo pamokomis, klausymo įgūdžių lavinimu. S.Temčino teigimu, mokantis negimtosios kalbos vien to neužtenka, reikia žinoti ne tik šalies kultūrą ir tradicijas, bet ir kasdienio gyvenimo specifiką: buitį, sportą, politiką ir t.t., tautos psichologiją, suvokimo, mąstymo ir bendravimo ypatumus.
„Visa tai svarbu, norint bendrauti ne vien su knygomis, o su realiais žmonėmis jų įprastinėje aplinkoje, išvengiant nesusipratimų ir užsitikrinant sklandų bendravimą“, – teigia S.Temčinas ir pabrėžia, jog tam, kad mokymasis būtų trumpas ir efektyvus, reikia susidėlioti prioritetus: ką ir kaip daryti pradedant mokytis.
S.Temčinui lietuvių kalba taip pat nėra gimtoji, todėl mokymo dalyviams tai buvo ne tik teorinė paskaita, bet ir pavyzdys, kaip per trumpą laiką galima išmokti kalbos.
Džiaugiuosi, kad ir vaikai suprato, kad Lietuvoje galima geriau gyventi nei ten. Dabar jau ir dokumentus susitvarkėme dėl lietuviško paso.
„Šaknų neturiu, bet mano vaikai ir žmona lietuviai. Bet tautybė niekuo dėta. Esu netradicinių negimtosios kalbos mokymo metodikų specialistas, tad yra tekę mokyti įvairių kalbų“, – sako pagreitinto kalbų mokymo metodikos specialistas. S.Temčinas taikantis jas dėstydamas įvairias kalbas ir supažindindamas su jomis Lietuvos mokytojus.
Pasiliktų nors ir šiandien
Su viena vyriausiųjų projekto dalyvių Jakutijos lietuvių bendrijos „Gintaras“ pirmininke Regina Trofimenko bendrauti neprailgsta. Moteris šiuose, mokymuose dalyvaujanti jau šeštą kartą, puikiai kalba, supranta ir skaito lietuviškai.
„Pastebėjau, kad, kai pabūnu Lietuvoje, aš pradedu lietuviškai galvoti, grįžtu namo ir dar ilgai ilgai lietuviškai galvoju“, – šypsosi moteris.
1941 m. pirmojo trėmimo metu Reginos besilaukianti mama su maža sesute ant rankų buvo išvežtos į Altajaus kraštą, o iš ten – į šiaurę, – prie Laptevų jūros. Regina gimė kelionės metu, tačiau su sesute jau nespėjo susipažinti – ji mirė dar iki jai gimstant.
Regina, nors buvo visiškai maža, tačiau gerai prisimena – Šiaurėje, prie Laptevų jūros, buvo labai šalta.
„Išmetė tokioje saloje, kur nei medžių, nei namų – nieko ten nebuvo, tundra, maža žolė tik vietomis augo. Kadangi tai buvo pirmas vežimas, žmonės kaip stovėjo, taip juos ir paėmė iš namų. Neleido pasiimti nei daiktų, nei drabužių, pasakė, kad per tris dienas grąžins juos į namus. Bet, aišku, negrąžino“, – atsidūsta moteris.
Lietuvoje jaunimo neužtenka, tai aš atvešiu jaunimo.
Nebuvo ir kur miegoti. Žmonės iškasė duobę, į kurią sudėjo visus turėtus rūbus, kad šilčiau būtų ir paguldė ten visus vaikus. Regina buvo visų mažiausia, todėl gulėjo viduryje. Prabudus ryte vos keli vaikai liko nesušalę, tarp jų – ir Regina.
„Beveik visi vaikai mirė. Ten buvo labai baisu, žmonės mirė, mirė, mirė“, – prisimena moteris.
Vėliau pradėjo statyti vadinamuosius barakus ir tik po Stalino mirties, kai žmonėms buvo leista važiuoti į Jakucko miestą, bet ne toliau, Regina. su savo mama iškart išvyko.
Šiuo metu moteris planuoja per artimiausius 2 metus grįžti į Lietuvą.
„Džiaugiuosi, kad ir vaikai suprato, kad Lietuvoje galima geriau gyventi nei ten. Dabar jau ir dokumentus susitvarkėme dėl lietuviško paso“, – sako dvi dukras užauginusi moteris.
Šiemet projekte Regina dalyvauja kartu su dukra – istorijos docente. „Ji nors ir šiandien pasiliktų Lietuvoje. Jai čia labai patinka“, – įsitikinusi moteris.
Čia visai kitas mentalitetas, visai kiti žmones.
Nors Regina neneigia, grįžus gyventi į Lietuvą bus sunku, tačiau jos ryžtas begalinis. „Čia visai kitas mentalitetas, visai kiti žmones“, – įsitikinusi moteris ir priduria, kad, nors anksčiau niekas negalvojo apie grįžimą į Lietuvą, dabar visa jos šeima – dvi dukros ir anūkai – domisi šia galimybe.
„Lietuvoje jaunimo neužtenka, tai aš atvešiu jaunimo“, – juokauja Regina.
Žavi meilė savo šaliai
Aktyvi Altajaus krašto visuomeninės organizacijos „Lietuvių kultūros draugija“ pirmininkės dukra Ana Georgijeva gerai žino savo močiutės ir jos sesers istoriją.
Mergina pasakoja, kad jos močiutę su seserimi 1941 m. išsiuntė į Sibirą. Iš pradžių vežė į Barnaulą, paskui į Altajaus kraštą – Vysokaja Griva miestą Pankrušichos rajone. Ten moterys buvo paimtos sunkiam ir visiškai nemoteriškam darbui – kirsti miško, vėliau tankų detalių fabrike dieną ir naktį kasti žemes.
Pati Ana nuo vaikystės su savo mama aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje. Tiek Anos mama, tiek ji pati ne kartą dalyvavo ir šiame projekte. Dar būdama maža Ana atvykdavo ir į Vilniaus lietuvių namų organizuojamas vaikų stovyklas, todėl, nors ir ne itin gerai kalba lietuviškai, tačiau supranta beveik viską.
Aš dar niekada nemačiau tokios nuoširdžios meilės savo šaliai, kokią jaučia lietuviai. Čia matau tikrą meilę Lietuvai.
„Aš dar niekada nemačiau tokios nuoširdžios meilės savo šaliai, kokią jaučia lietuviai. Čia matau tikrą meilę Lietuvai. Čia visi žmonės ne tik labai gerai žino savo šalies istoriją, bet ir kitiems nori šias žinias perduoti, pasidalinti“, – pasakoja savo įspūdžius Ana.
Mergina norėtų gyventi Lietuvoje, tačiau, kaip pati sako, šis klausimas visada lieka atviras.
„Močiutės be priežiūros negalime palikti. Mama negali palikti močiutės, aš negaliu palikti mamos“, – tarsi apie nenutrūkstamą grandinę pasakoja Ana. Ji teigia, kad toks sprendimas priklausytų tiek nuo jos vyro, tiek nuo mamos ir kitų artimų žmonių. Jauna mergina įsitikinusi, kad išvykus giminystės ryšiai nutrūksta, o to nesinori.
Nors Anos šeima dar nesiryžta apsigyventi Lietuvoje, jos mama padeda grįžti į Tėvynę kitiems. Merginos mama šiems žmonėms padeda surasti gimines Lietuvoje, susitvarkyti grįžimo į Lietuvą dokumentus.
„Didžiausia problema yra kalbos nemokėjimas, taip pat įvairių dokumentų tvarkymas, kadangi tai labai ilgai užtrunka ir yra sudėtinga tiems, kurie susiduria su tuo pirmą kartą. Žmonės nežino, kur kreiptis, kokių dokumentų reikia ir daugybės kitų dalykų“, – vardija su kokiais sunkumais tenka susidurti tremtiniams, norintiems grįžti į Lietuvą.
Senelio tėvynėje – kaip namuose
Iš Barnaulos atvyko ir dvidešimtmetė Lilija Belis. Kadangi mergina domisi lietuvių, vokiečių kalbų bei teisės studijomis, jai šio projekto metu įgytos žinios itin reikalingos.
„Manau, kad Lietuvoje studijos yra europinio lygio, todėl baigus jas čia galima dirbti įvairiose tarptautinėse kompanijose“, – įsitikinusi Lilija.
Didžiausia problema yra kalbos nemokėjimas, taip pat įvairių dokumentų tvarkymas, kadangi tai labai ilgai užtrunka ir yra sudėtinga tiems, kurie susiduria su tuo pirmą kartą.
Nors paklausta apie gyvenimą Lietuvoje mergina dar nesiryžta atsakyti teigiamai, tačiau tikina, kad studijų metu ji galutinai nuspręstų, ar likti Lietuvoje, ar grįžti į Rusiją.
Mergina pasakoja, kad tėtis ir senelis labai apsidžiaugė Lilijos sprendimu dalyvauti šiame projekte. Vis dar labai gerai kalbantis lietuviškai senelis dažnai bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais lietuvių kalba. Sužinojęs, kad anūkė vyks į jo tėvynę, šiek tiek supažindino ją su savo gimtąja kalba.
Nors jis vengia kalbėti apie tremtį, mergina žino tiek, kad senelis buvo ištremtas kartu su savo tėvais, kurie po sunkių tremties metų grįžo atgal į Lietuvą. Senelį sulaikė meilė tremtinei iš Moldavijos, Lilijos močiutei, todėl jie liko Altajuje.
Lilija dar iki atvykstant domėjosi savo senelio gimtine ir pasakoja norinti atkurti ir daugiau sužinoti apie savo šeimos šaknis, giminės istoriją, lietuvių kalbą, kultūrą bei papročius.
„Nors Lietuvoje esu pirmą kartą, aš čia jaučiuosi kaip namuose. Juk čia mano šaknys, čia mano protėviai gyveno“, – sako mergina.
