Kita vertus, galvoju, o kokią įtaką mūsų mąstymui ir muzikiniam skoniui gali padaryti vienos garsiausių thrash metal grupių vizitas, subūręs dvi artipilnes „Siemens“ arenas?
Kas formuoja rinką. Šiuo metu Lietuvos muzikinė rinka – tai radijo stočių ir TV šou „mafijos“ suformuotas pyragas. Radijo stotys groja kartais tai, ką joms siūlo leidybos įmonės, bandančios prastumti savo produktus. Kitaip tariant, rinkodara šiuo atveju kaip ta lazda, kuri turi du galus. Aišku, gal kiek išsiskiria kelios mažesnės nišinės stotys, bet jų reitingai dešimtis kartų mažesni. Žodžiu, iš esmės repertuarą formuoja ne iniciatyva iš apačios (pačių grupių ir jų charizmatiškų lyderių), o iš viršaus – produkto pardavėjų.
Televizijos poveikis mūsų smegeninėms dar stipresnis. Muzikinių TV šou madą užvedė tas pats visų mylimas arba nekenčiamas Arūnas Valinskas. Jų esmė labai paprasta. Imamas koks nors talentas iš Jūžintų ar Širvintų – paprastas, geraširdis, nekeliantis ypatingų sąlygų, bet gana vidutinių duomenų. Ir padaromas žvaigžde. Vėliau už tai televizijai atidirba koncertuodamas po Lietuvą. Irgi labai geras rinkodaros planas. Televizijai tai labai naudinga, dauguma realybės šou su retomis išimtimis tikrai padėjo pakelti reitingus. O žiūrovui? Taip tai pramoga, bet ar labai vertinga, kai penkerius metus tas pats per tą patį kartojasi? Ir kai nėra alternatyvų – tik „cukrus“ ir „silikonas“...
Esame televizinės kultūros šalis. Ir televizija daro didžiausią įtaką formuodama skonį. Jei ką nors rodo televizija, mes priimame tai už gryną pinigą ir net neginčijame, „ar tai vertinga“. Todėl lietuvių tautos šou standartu ir tapo televizijos dievukai ir deivės. Čia vyrauja specifinė estetika: preciziškas makiažas, garbanos, nėriniai, ilgos kojos (merginų), įspūdingi apvalumai, ryškiaspalvis apšvietimas, vis tie patys fejerverkai scenos pakraštyje prieš žiūrovus, iš dangaus krintantys konfeti, šokėjų sinchroniškas šokis už nedrąsiai judančio solisto ir panašiai. TV projektai traukia panašiai kaip bažnyčia kaimo žmogų: ten šviesiau, švariau, visai kitas pasaulis.Tokių šou bėda, nuodijanti masinio žiūrovo smegenis, suvokimas, kad dainuoti ir groti galima ir negyvai, pagal fonogramą. Tereikia mokėti pasimaivyti ir pasidažyti.
Merginos dažniausiai turi būti gražios kaip „Mango“, seksualios kaip YVA ir galinčios sudrumsti vandenį (kaip nerimstanti Baiba, tarkime). Žodžiu, kad žiūrovui nebūtų nuobodu žiūrėti. O jei darosi neįdomu dainų klausytis, reikia intrigos, santykių aiškinimosi.
Didžiausia tokių šou bėda, nuodijanti masinio žiūrovo smegenis, yra suvokimas, kad dainuoti ir groti galima ir negyvai, pagal fonogramą. Arba su vadinamąja minusine fonograma. Tokiu būdu formuojamas stereotipas, kad norint ką nors pasiekti muzikos versle tereikia mokėti pasimaivyti ir pasidažyti. Žinoma, Merūnas, Simona ir dar kelios asmenybės yra labai malonios išimtys.
Kas mes buvome prieš 20 metų? Tokie melomanai mes esame dabar. O kas buvome prieš 20 metų? Ar dar prisimenate festivalį „LItuanica“, „Roko maršą per Lietuvą“, Blogiausių grupių festivalius, auginusius pamainą tos eros žvaigždėms.
Esminiai skirtumai tarp to, kas buvo tada ir yra dabar. Prieš 20 metų visas garsas buvo tik gyvas, visa muzika nuoširdi, sukurta bendraminčių ir kylanti iš širdies. Arba, paprastai tariant, ne komercinės, o socialinės kilmės. Iš meilės, iš protesto.
„Foje“, BIX, Povilas Meškėla dainavęs heavy metal grupėje „Katedra“ (jų albumas „Mors Ultima Ratio“) ir „Rojaus tūzuose“ – tai dinozaurai, likę iš tų laikų. Prisiminkime ir kitus, jau „numirusius“: sunkiojo roko grupės „Trylika“, „Tigro metai“, „Dykuma“, lietuviško glam roko lyderiai SBS („Spicy Bits of Scandal“) su savo hitu „Mėnulio šviesa“.
O ar dar atsimenate roko grupes „Volis“, gotus „Mano juodoji sesuo“, „Siela“, „Pelenai“ (ji egzistavo dar iki Č.Gabalio). Galų gale „Bovy“ ir Marijono nušvitimas. Bet čia jau lyrinis nukrypimas. Tuos vertus dėmesio, kurių nepaminėjau, priminkite komentaruose.
„Ghostorm“, prisimenu, kadaise teikė viltį, kad sunkusis rokas dar nemiręs ir gali būti labai modernus. Bet po penkerių metų (1997 m.) iširo. Buvo ir alytiškiai „Porfiria“, teišleidę vieną albumą, bet taip pat teikę labai daug vilčių.
Tiesa, ne tik apie heavy metal reika kalbėti prisimenant, kas drumstė salstelėjusią masinę popsceną.
Pankų maištas. Pankrokeriai „Turbo reanimacija“, kvietę „sudoroti Šleževičių“ ir „nekentę radijo stočių“, buvo ne vienų metų žvaigždės. Jei jau apie „punkerius“, tai kaip neprisiminsi Atsuktuvo (Nėriaus Pečiūros) ir „Už tėvynę“, „33 proc. kiaulių pakeliui į Vatikaną“ su Vaidu Iškrypėliu ir daugybės kitų, koncertuodavusių Alumnato kiemelyje Vilniuje.
Kas iš jų liko? Labai daug vilčių suteikė ŽAS su pirmaisiais albumais. Jie riaumojo „Debilui Dievas nepadės“, spjaudė ugnimi, šokinėjo nuo kryžiaus. Bet kai uždainavo apie mandarinus, pakvipo tik pinigais...Labai daug vilčių suteikė ŽAS su pirmaisiais albumais. Bet kai uždainavo apie mandarinus, pakvipo tik pinigais...
Pasižiūrėkime, kas liko iš tų pačių ŽAS, kur dabar pirmasis „Pelenų“ vokalistas Sigitas Meilus (JAV verslauja), kuo virto revoliucijas kėlusi „Antis“, kas karaliauja Alumnato kiemelyje ir kokį darbą komercinėse televizijose dirba prodiuseris Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas. Nebeliko beveik nieko, nes tam nebėra terpės Lietuvoje. Tiesa, kai kas kai kur repetuoja, užsienio klubuose pagroja. Gyva, ne leidybos įmonių ir ne TV kanalų diktuojama muzika liko nebent bardų festivaliuose ir „džiazuose“. Visa kita virto tiesiog geru produktu, kurį kaip rafinuotą cukrų vartojame kasdien po gabalėlį.
Kuo čia dėta „Metallica“? Turiu vilties, kad „Metallica“ priminė, jog net ir sunki, laužytų ritmų, ne visiems suprantama muzika gali būti populiari, jei yra gyva ir profesionaliai atliekama. Jie priminė ir kitką: kad sekso simboliu gali tapti nebūtinai tik silikoninė „pupytė“, bet ir prakaitu žliaugiantis tatuiruotas rokeris, riaumojantis į mikrofoną „seek and destroy". Stebėdamas į šios supergrupės koncertą susirinkusią margą publiką džiaugiausi: į ritmą šokinėjo ir varšavkėmis vadinamos blondinės (lyg ką tik būtų grįžusios iš auksinio jaunimo vakarėlio viename Vilniaus klubų), ir ilgą lietpalį vilkintis barzdotas dėdė, be perstojo fotografuojantis telefonu. Ir skustas vadybininkas, vos užsitempiantis marškinėlius ant išaugusio pilvo. Žinote, kodėl džiaugiuosi? Taigi liko dar žmonių, kurie su „Roko maršais“ per Lietuvą keliavo. Tik jų išvaizda pasikeitė ir gyvenimo būdas. Gal dvasia kiek aprimo dėl kasdienės rutinos. Bet gyvo roko grūdas dar nenumarintas saldžių TV popso produkcijos pesticidų.
Tikiuosi, „Metallica“ šiek tiek krestelėjo mūsų smegenis, kad prisimintume, iš kur atėjome ir kas yra muzikos esmė. Gyvybė, žinoma. Ir tikėjimas tuo, ką darai scenoje.
