Triukšmingai prasidėjusios derybos, kurias lydėjo Vyriausybės vadovo pažadai „susitarti iki šildymo sezono pradžios“, atsidūrė aklavietėje, kai „Gazprom“ jau kelintą savaitę net nesiteikia atsakyti į Lietuvos laiškus. Žvelgiant į bendrą santykių su Rusija vaizdą (pervežimų, pieno, jautienos karus), tikėtis kažkokio susitarimo, matyt, būtų naivu. Juo labiau, kad derybų eigoje pasirodė informacija, kad „Gazprom“ dujų kainą Lietuvai kitais metais ruošiasi ne mažinti, o atvirkščiai – didinti.
Tuo pat metu Lietuva sugebėjo pati sau iš rankų išmušti vieną svarbesnių svertų, kuriais galėjo naudotis derybose su Rusija. Skalūninių dujų, kurios Jungtines Amerikos Valstijas per trumpą laiką iš dujų importuotojo pavertė eksportuotoju, artimiausiu metu Lietuvoje nebus ne tik, kad neišgaunama, bet net ir neieškoma. Vienintelis skalūnų dujų žvalgybos konkurso dalyvis „Chevron“ pasitraukė iš jo, kaip teigiama, neapsikentęs vilkinimo ir žaidimo taisyklių keitimo.
Taigi, betrūksta patiems kokiu nors būdu „torpeduoti“ Suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos projektą, ir atsidursime „Gazprom“ malonėje ilgiems dešimtmečiams į priekį.
Kiek kainuoja Lietuvai ir jos žmonėms ši malonė, galima nesunkiai suskaičiuoti – „Gazprom“ dujų kaina Lietuvai siekia 500 USD už tūkstantį kubinių metrų, o Energetikos ministerijos duomenimis, 2012 metais į Lietuvą buvo importuota 3320,6 mln. kubinių metrų gamtinių dujų. Visas kiekis, aišku, iš „Gazprom“. Taigi, Rusijai už dujas per metus sumokėjome 4 milijardus litų.
Gal dabartinėje situacijoje reikėtų tiesiog pripažinti savo derybinį neįgalumą ir inicijuoti Europos Parlamente vienodų dujų kainų visai Europos Sąjungai klausimą?
500 USD už 1000 kubinių metrų gamtinių dujų – tai mažiausiai penktadaliu daugiau nei moka kitos, geografiškai nuo Rusijos ženkliai toliau esančios šalys. Graikija, kuri Rusijos požiūriu yra toli bei nesusieta su Vakarų Europos dujotiekiais, ir ta moka 470 dolerių ir dar kaunasi su Rusija dėl kainų sumažinimo – reikalaudama mokėti bent 20 proc. mažiau. Prancūzija, Vokietija, Italija, Olandija – visos jo moka už 1000 kubinių metrų dujų mažiau nei 400 USD.
Europos Komisijos duomenimis, dujų kaina Lietuvai buvo 15 proc. didesnė nei Europos Sąjungos valstybių vidurkis. Tai reiškia, kad dėl nesugebėjimo ar nenoro ieškoti alternatyvų, bei derėtis, o ne nuolankiai stovėti nuleidus galvą ir taisantis akinius, Lietuva kasmet praranda nuo 600 iki 800 milijonų litų. Praranda, tiksliau sakant, net ne Lietuva, o jos žmonės, kurie galiausiai ir apmoka sąskaitas už dujas.
Tad gal dabartinėje situacijoje reikėtų tiesiog pripažinti savo derybinį neįgalumą ir inicijuoti Europos Parlamente vienodų dujų kainų visai Europos Sąjungai klausimą? Ši idėja jau sklando ore. Europos Komisijos atstovai mini, kad ji gali būti įgyvendinta apie 2020 metus, tačiau bėda, kad iki tol Lietuva dabartiniais tempais praras mažiausiai 4 milijardus litų, kuriuos permokės „Gazprom“.
Todėl Europos Sąjungai pirmininkaujančios Lietuvos pareigūnai, mūsų šalyje išrinkti Europos Parlamento nariai privalo šį klausimą kelti visu balsu ir skatinti, kad sprendimas būtų priimtas kaip galima anksčiau. Delsimo kaina – daugiau nei pusė milijardo litų per metus.
Artūras Melianas yra Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas
