Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Nepriklausomybė – didžioji svajonė, pripažinimas – tarptautinė realybė

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Egidijus Vareikis Nepriklausomi esame jau daugiau kaip dvi dešimtis metų. Sąjūdinė karta gerai prisimena, kaip skaičiavo, kiek gi išgyvensime su savo nepriklausomybės siekiais, svajonėmis ir dvejonėmis.

Atrodo žinojome, kad mūsų valstybė turi būti visiškai nepriklausoma, tarptautiniu mastu pripažinta savarankiška valstybė. Suprantama, kad nenorėjome girdėti apie kokį nors nepriklausomybės pakaitalą – suverenitetą SSSR rėmuose, konfederaciją, autonomiją, protektoratą ar panašiai. Teigėme, kad arba nepriklausomybė yra arba jos nėra – tiesiog kitaip nebūna.

Senovės Romoje, tuometinis teisininkas Ulpianas, imperiją, t.y. valstybę, prilygino jos žmonių pavaldumą nuo žmonių nepriklausančiam imperatoriui, kurio nesaisto teisė ir kurio paties žodis yra teisė. Tai buvo imperijos suvereniteto apibrėžimas. Mindaugo ar Vytauto laikais ne taip jau svarbu buvo, kas pripažįsta tavąją valstybę, kas ne. Svarbiausia gauti Popiežiaus karūną.

Nepriklausomybė ir jos pripažinimas politiniu reiškiniu tapo vadinamojoje Apšvietos epochoje, dar tiksliau po garsiosios Vestfalijos taikos (1648 m.), kuomet suformuluoti ir dabar iš esmės galiojantys valstybių suvereniteto ir tarptautinės teisės principai. Tada ir atsirado suvereniteto bei pripažinimo sampratos, atsirado tautinė pasaulietinė valstybė – tokia, kokią kūrėme 1918 m. ir atkūrėme 1990 m..

Pagal Vestfalijos ideologiją suverenitetas turi būti absoliutus ir nedalomas, t.y. neįtakojamas iš šalies bei nerealizuojamas iš karto kelių valdovų, o taip pat nenutrūkstamas, t.y. neišnykstantis, keičiantis valdžiai. Visa, kas vyksta už valstybės sienų, yra jau jos vidaus reikalas. Tokį tad suverenitetą turime ir pripažinti tokį, beje, ir siekėme.

Tie, kam nepripažintose valstybėse tenka gyventi ilgiau, įsigudrina turėti kartais net po tris-keturis pasus. Štai dauguma vadinamosios Padniestrės Respublikos gyventojų, reikalui esant, virsta moldavais, reikalui esant, rusais, ukrainiečiais ir net rumunais. 

Šiandien galima drąsiai teigti, kad pasaulis kur kas sudėtingesnis nei Vytauto laikais, nei mums atrodė prieš dvi dešimtis metų: daugėja vadinamų nepripažintų valstybių, neišnyko kolonijos, pusiau asocijuotos teritorijos ir kitos dalinės nepriklausomybės formos. Politikams ir politikos mėgėjams pravartu žinoti ir apie jas.

Visų pirma, turime skirtingas suvereniteto de jure ir de facto būsenas. Ne viskas, ką pripažįstame realiai egzistuoja, tačiau negalime pripažint ir to, kas egzistuoja realiai, bet neteisėtai. Prisiminkime, kad mūsų okupacijos daug kas nepripažino. Greitai sueis penkios dešimtys metų, kaip Izraelio valstybė savo sostine laiko Jeruzalę, tačiau mes vis dar teigiame, kad Jeruzalės yra dvi, kad ta rytinė dalis net visai ne Izraelis, ką jau ten sostinė. Kita vertus, neužilgo diena, kai Kipro Respublika minės savo padalinimo keturiasdešimtmetį, nors mes tvirtiname, kad sala tebėra vientisa ir nedaloma.

Mes turėjome beveik pusantrų metų patirtį gyvenimo, kai save laikėme nepriklausomais, tačiau pripažinimo dar tik laukėme. Toks keistas dvigubas gyvenimas ypač tiems, kuriems reikėjo keliauti po pasaulį – keli skirtingi pasai, tikroji ir „pripažinta“ pilietybė...

Tie, kam nepripažintose valstybėse tenka gyventi ilgiau, įsigudrina turėti kartais net po tris-keturis pasus. Štai dauguma vadinamosios Padniestrės Respublikos gyventojų, reikalui esant, virsta moldavais, reikalui esant, rusais, ukrainiečiais ir net rumunais. Gyvenimas toks. Dauguma kokios nors Abchazijos ar Pietų Osetijos „piliečių“ tikriausiai jau dabar aprūpinti Rusijos pasais.

Pasitaiko įdomių kuriozų. Štai Šiaurės Kipro gyventojai, kažkada paskelbę Šiaurės Kipro Turkų Respubliką, žinojo, kad geriau turėti didelės Turkijos, nei nepripažinto Šiaurės Kipro pilietybę. Šiandien, kai visas Kipras formaliai priklauso Europos Sąjungai, Kipro pilietybė tampa žymiai vertingesnė už Turkijos.

Neretai atsitinka taip, kad į vieną teritoriją pretenduoja bent kelios valdžios, kurias ne visi vienodai pripažįsta teisėtomis. Štai Kosovą dalis valstybių laiko nepriklausomu, dalis – vis dar Serbijos provincija, Palestiną Izraelis traktuoja kaip autonomiją, nors ne viena šalis jos valdžiai teikia nepriklausomos valstybės pripažinimo lygį. Atsitinka taip, kad pripažįstamos vyriausybės neturi faktinės valdžios, nors laikomos teisėtomis. Antrojo Pasaulinio karo metu tokį statusą turėjo tremtyje dirbusios Norvegijos, Nyderlandų, Čekoslovakijos, Lenkijos ir kai kurių kitų šalių vyriausybės, Irako agresijos prieš Kuveitą metu pripažinta emigravusi pastarosios valstybės valdžia. Neoficialiai ne vienas teisėta Tibeto valdžia laiko Dalai Lama XIV, reziduojantį Indijoje.

Pasitaiko dar įdomesnių nutikimų. Visi žino Vatikaną ir jo suverenitetą. Štai visuotinai pripažintas  Maltos Ordinas savo suverenia teritorija laiko (ne, ne maltos salą) tik kelis pastatus Romoje. Respektabili Andoros valstybė yra vadinamas kondominiumas – ją vienu kartu valdo Prancūzijos prezidentas ir Urgelio vyskupas, tačiau būtent tokią Andorą mes ir pripažįstame.

Pasisukioję Afrikoje, sutiksime daug gentinio suvereniteto reliktų. Genčių vadų valdžia dažnai pripažįstama tiktai kaip folkloro elementas, tačiau realiame gyvenime jos autoritetas kur kas didesnis nei oficialios valstybės administracijos. Taip buvo ir Pietų Afrikos bantustanuose. Tą patį galima pasakyti apie pusiau suverenias teritorijas Azijoje ar Amerikos indėnų rezervatus.

Taigi, pripažinimo negalima laikyti tarptautinės politikos dogma, ir Vestfalijos laikų pripažinimo teoriją keisti siūlo ne vienas politologas. Vadinamieji realistai siūlo stiprinti Vestfalijos principus ir pripažinimo sąvoką apibrėžti griežčiau, racionalistai siūlo įvesti daugiau teisinio lankstumo, tuo tarpu internacionalistai mano, kad principus jau seniai reikėjo keisti – kam tokie principai, kurie nebeatitinka tikrovės. Anarchistai mano, kad reikia iš viso panaikinti tokį tarptautinio pripažinimo institutą, o imperialistai teigia, kad pats laikas grįžti nuo nesusipratusios liaudies prie Dievo duotos ar jėga paimtos valdžios.

Ir kur gi čia tiesa? Gerai, kad laiku spėjome tapti normalia ir klasikiniu būdu pripažinta valstybe. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min