VAE generalinis direktorius, kuris yra ypač suinteresuotas šiuo 17 milijardų litų vertės projektu, naujos elektrinės statybą bando pateisinti tariamu būtinumu padidinti elektros energijos generuojamus pajėgumus ir esą nedidelėmis, lyginant su valstybės biudžeto dydžiu, statybos išlaidomis, taip pat importuojamos elektros sąnaudomis.
Švelniai tariant, R.Vaitkus apsimelavo, teigdamas, jog šių metų valstybės biudžetas siekia 35 mlrd. litų, kai tikrovėje jo nuosavos lėšos sudaro vos 18 mlrd. Lt ir šį skaičių labai lengva bet kam pasitikrinti apsilankius Finansų ministerijos tinklapyje. Neabejoju, jog šį nuolat kartojamą biudžetinį rodiklį žinojo ir R.Vaitkaus straipsnio autoriai, kurie akivaizdžiai pasirinko melavimo ir nepagarbos piliečiams demonstravimo taktiką.
Palyginti su valstybės biudžeto dydžio padvigubinimu, VAE elektros gamybos vidutinės kainos „nuleidimas“ iki 18 ct/kWh, kai Seimui pateiktame pagražintame verslo plane Vyriausybė nurodo 17-25 ct/kwh, o nepriklausomi ekspertai ją įvertino 27-30 ct/kwh, atrodo, kaip „nekaltas“ suklydimas.
Neabejoju, jog VAE ir Energetikos ministerijos vadovai gerai žino, už kiek Lietuva vidutiniškai perka energiją elektros biržoje (15-16 ct/kwh) ir kad ji palyginamosiomis kainomis dar santykinai pigs nuo 2015 metų, kai įrengus elektros jungtį su Švedija, prieisime prie pigesnių skandinaviškų hidroelektrinių ir kitų šaltinių.
Kaip tada jie planuoja „uždirbti“ iš VAE milijardus, jei joje gaminama elektra kainuotų 1,5–2 kartus brangiau, nei vieningoje „Nord Pool Spot“ elektros biržoje. Neketiname neigti R.Vaitkaus teiginio, jog elektros importas „šiuo metu mums kainuoja milijardus litų“. Bet nederėtų šaipytis iš piliečių, manant, kad jie nesuvokia, jog gamyba VAE brangesnės elektros kainuotų bent pusantro karto daugiau milijardų.
Dar neturinti jungčių Lietuva šiuo metu daugiausia elektros perka iš Rusijos, kuri gali diktuoti kainas. Tačiau sunku patikėti, jog VAE vadovai nežinotų, jog daug ankščiau, nei būtų pastatyta atominė elektrinė, pradės veikti jiems pavaldžios įmonės LITGRID su ES pagalba statoma elektros jungtis „NordBalt“ su Švedija.
R.Vaitkus apsimelavo, teigdamas, jog šių metų valstybės biudžetas siekia 35 mlrd. litų, kai tikrovėje jo nuosavos lėšos sudaro vos 18 mlrd. Lt ir šį skaičių labai lengva bet kam pasitikrinti apsilankius Finansų ministerijos tinklapyje.
Nuo 2015 metų tiek, kiek elektros neapsimokės gaminti Lietuvos elektrinėse, pirksime daugiausia pigesnę Šiaurės Europos elektrą ir Lietuva nebebus priklausoma nuo Rusijos tiekėjų. Dėl rezervavimo galios ir nekonkurencinės elektros realizavimo problemų vieno galingo reaktoriaus Visagino elektrinė pasitarnautų ne Lietuvai, bet Rusijai, kurios energetinės sistemos priedėliu ji taptų ilgiems dešimtmečiams.
VAE vadovas klaidina, kad neva Lietuvai trūksta generuojamos elektros pajėgumų, kai tikrovėje jau dabar šalies elektrinės, prireikus, galėtų pagaminti 2 kartus daugiau elektros energijos, nei suvartojame šalčiausiais žiemos mėnesiais.
Kaip ir Energetikos ministras, R.Vaitkus netikėtai „užmiršo“, kad elektros gamybos pajėgumams (po Ignalinos AE uždarymo) padidinti dar šį mėnesį Lietuvos elektrinėje pradės veikti naujas šiuolaikinis kombinuoto ciklo blokas, kuris pajėgs pagaminti tiek pat elektros energijos, kiek Lietuvai tektų iš VAE – apie 450 MW. Joje gaminama elektros kaina būtų ne didesnė, nei VAE, bet naujasis Elektrėnų blokas kainuos dešimteriopai mažiau,o jo statybą parėmė Europos Sąjunga. Taip pat nederėtų „užmiršti“, jog po keletos metų bus užbaigtas perteklinės galios Suskystintų dujų terminalo projektas, kuris leis apsirūpinti dujomis ir apeinant „Gazprom“ monopoliją.
R.Vaitkaus straipsnyje bandoma įtikinti, jog VAE Lietuvai kainuotų vos keletą milijardų litų. Esą didesnę dalį iš numatytų 17 mlrd. Lt padengtų kiti partneriai, nors viešai žinma, jog neatsirado nė vieno realaus privataus investuotojo.
Nuo šio nuostolingo projekto nusigręžė Lenkija, iki šiol jokio sutikimo investuoti nedavė Latvija ir juo labiau Estija, kuri pati eksportuoja elektrą.
Manipuliuojant tariamais investuotojais energetikos politikams bent derėtų susiderinti su Vyriausybės vadovu, kuris Seime pristatydamas VAE projektą pripažino, jog Lietuvos reali finansinė našta gali siekti 12 ir daugiau milijardų litų, be to antrą tiek kainuotų branduolinių atliekų kapinyno įrengimas.
Šie milžiniški valstybės išlaidų skaičiai ir liūdna perspektyva gaminti nekonkurencingą elektrą papaiškina, kodėl po vadinamuoju verslo planu ir kitais projektais niekas nedrįso pasirašyti (prisiimti atsakomybę) ir ši valstybės stabilumui pavojinga finansinė avantiūra dangstoma kolektyviniais Seimo narių daugumos nutarimais.
Valdantiesiems nederėtų užsimiršti, jog tarptautinis konkursas buvo paskelbtas dėl strateginio investuotojo, o ne dėl reaktoriaus pardavėjo. Per keletą metų nesuradus nei vieno investuotojo, kuris sutiktų prisiimti nors pusę finansinės rizikos, Vyriausybė numojo ranką į paskelbtą konkursą ir strateginiu investuotoju „pakrikštijo“ realiai investuoti neketinančią „Hitachi“ bendrovę. Tačiau ji yra ne investuotoja, o tik reaktoriaus pardavėja ir rangovė, kurią dar ketinama pamaloninti pelninga koncesijos sutartimi ir net elektrinės akcijomis.
Pagal įprastą tvarką, strateginis investuotojas turėtų pasirinkti reaktoriaus tiekėją ir savo pinigais statybos išlaidas apmokėti. Bet „Hitachi“ kompanija nėra tokiu investuotoju. Ji pati iš savęs pirktų savo paties nusistatyta kaina kitur atlikusį reaktorių, už kurį realiai sumokėtume mes – mokesčių mokėtojai. Tai precedento neturinti korupcininė viešojo pirkimo shema, kai pardavėjas kiek panorėjęs gali paimti mokesčių mokėtojų pinigų.
Pagal neskaidrų koncesijos sutarties projektą „Hitachi“ kompanija realiai neatsakytų už nieką. Siekdama išvengti finansinės atsakomybės už numatomą nuostolingą VAE veiklą arba skandalingų teisminių bylų, jei verstų šalies vartotojus pirkti iš jos daug brangesnę elektrą, šiame projekte tikroji „Hitachi“ pati tiesiogiai nedalyvauja – ji steigia be realaus turto (vyriausybės akcijomis pamalonintą) naują juridinį vienetą.
Visų metų valstybės biudžeto dydžio atominės elektrinės užsakymas suteikiamas be realaus konkurso. Kiek yra išpūsta reaktoriaus ir visos statybos kaina galėsime tik spėlioti.“ „Pakvipus“ galimybei „išmelžti“ iš valstybės milijardus, referendumą Seime prastūmusi Krikščionių partija yra visaip koneveikiama.
Už vadinamąjį investuotoją prisiimtume ir finansinę riziką. Jei bankrutuotų kitų valdoma VAE, Lietuva patirtų ne tik didžiulius finansinius nuostolius. Valstybė gali prarasti valstybės saugumaui gyvybiškai svarbius pagrindinius energetinius objektus – Lietuvos elektrinę, „LITGRID (strateginius perdavimo tinklus) ir LESTO (skirstuomosius tinklus), kurie pavojingai priskirti VAE.
Tikiuosi, jog Krikščionių partijos referendumas del VAE apnuogins užmačias parceliuoti Lietuvą.
G.Vagnorius yra Krikščionių partijos pirmininkas.
