Deja, dažnai šios diskusijos greitai nukrypsta į šalutinius klausimus ir svarstymus, tokius kaip kad kuri kariuomenė yra geresnė – šauktinių ar profesionalų? Tai normalus procesas demokratinėje visuomenėje, kadangi plečiantis diskusijai į ją įsitraukia žmonės su savais interesais ir tikslais.
Tačiau, drįsčiau teigti, kad saugumo tema yra tokio pirmutinio svarbumo, kad mes negalime sau leisti prarasti platesnio konteksto. Esminis klausimas, į kurį mes, Lietuvos piliečiai, ir mūsų išrinktieji parlamentarai turi atsakyti, yra labai paprastas: ką reikia daryti, kad užtikrintume ilgalaikį Lietuvos saugumą? Tai yra, kad Lietuva išliktų ir klestėtų.
Atsakymas į šį klausimą yra kompleksinis. Niekas turbūt nepaneigs, kad energetinė nepriklausomybė, ekonominis valstybės ir šalies įmonių konkurencingumas, socialinis stabilumas, demografinis balansas, priklausymas stipriam kariniam aljansui turi teigimą poveikį Lietuvos saugumui. Turime institucijas ir, dažnai, kompetentingus vadovus, kurie atsakingi už šių ir kitų saugumą ir gerovę keliančių tikslų įgyvendinimą.
Esminis klausimas, į kurį mes, Lietuvos piliečiai, ir mūsų išrinktieji parlamentarai turi atsakyti, yra labai paprastas: ką reikia daryti, kad užtikrintume ilgalaikį Lietuvos saugumą?
Bet ilgalaikėje perspektyvoje šalies išlikimo klausimas bus išspręstas tik susikūrus stipriai pilietinei visuomenei. Kaip rodo pastarųjų metų rinkimų rezultatai, nesibaigianti emigracijos banga, politinis pasyvumas, socialinė stratifikacija, nesugebėjimas atremti propagandines priešiškų valstybių atakas ir kiti faktoriai, pilietinė visuomenė vis dar nėra Lietuvos stiprybė. Tačiau išeitis yra – esminiu visuomenės stiprinimo faktoriumi galėtų tapti Lietuvos kariuomenė.
NATO šalių dėmesys yra labai reikalingas ir turime daryti viską, kad mūsų partnerių karinis buvimas Lietuvoje taptų pastovus. Bet ilgainiui mes negalime garantuoti, į ką gali pavirsti tarpvalstybinės organizacijos, kaip ir negalime įtakoti, kokius politikus išrinks net ir mums draugiškiausios valstybės.
Pasaulis yra dinamiškas, todėl mažai valstybei įtakoti globalius procesus yra sudėtinga, nors ir nebeprasmiška. Tačiau sukurti dinamišką ir stiprią pilietinę visuomenę Lietuvoje yra įgyvendinama užduotis, nes tik mes patys esame atsakingi už šio projekto sėkmę.
Jau dabar Lietuvos kariuomenės vaidmuo yra daugialypis, apimantis šalies teritorinę gynybą, intensyvų bendradarbiavimą su sąjungininkais Lietuvoje ir misijose. Ateityje tarp šių uždavinių norėtųsi išvysti sąsajų su šalies visuomene stiprinimą.
Sukurti dinamišką ir stiprią pilietinę visuomenę Lietuvoje yra įgyvendinama užduotis, nes tik mes patys esame atsakingi už šio projekto sėkmę.
Universalios privalomosios karinės tarnybos sukūrimas būtų ne tik galimybė suteikti reikiamus karinius ir gyvenimo įgūdžius šauktiniams kariams, bet ir gera proga pažadinti tautą įskiepijant patriotizmo dozę jaunuoliams ir socialiai suartinant šalies piliečius. Gi pagrindinė žinia visiems Lietuvos priešams turėtų būti viena – jei norite prieš mus kariauti, tai kariauti teks ne tik prieš mūsų kariuomenę, bet prieš visą tautą, nes mūsų rezervas yra parengtas.
Kadangi kariuomenės užduotys yra sudėtinės ir diktuojamos Lietuvos, regiono ir pasaulio saugumo realijų, beprasmiška lyginti, kuri kariuomenė yra geresnė ar naudingesnė – profesionalų ar šauktinių. Tik profesionalai gali veikti operacijose su sąjungininkais, ir tik profesionalai gali vesti paruoštą rezervą, sudarytą iš buvusių šauktinių ir karių savanorių, karinės mobilizacijos atveju.
Profesionalų karių skaičiaus didinimas, taip pat kaip ir skaidriai vykdomas karinių technologijų atnaujinimas, yra būtini norint užtikrinti Lietuvos kariuomenės sąveikos su partneriais efektyvumą. Tai liečia bendradarbiavimą ir Lietuvoje, ir misijose. Dabartinis sugebėjimas parengti ir išsiųsti kuopos dydžio elementą į bet kurią pasaulio šalį yra pagirtinas pasiekimas, tačiau to maža. Į ateities operacijas šauktinių nevešime, o karštų taškų pasaulyje nemažės.
Profesionalios kariuomenės plėtra taip pat yra būtina norint modernizuoti privalomą karinę tarnybą, kuri efektyviai prisidėtų prie kariuomenės rezervo didinimo. Būtent šalies kariuomenės elitas – geriausi iš geriausių – turėtų indoktrinuoti jaunuolius į šauktinių gretas. Apmokymų turinys taip pat turėtų būti gerai apgalvotas ir žymiai aukštesnės kokybės – manau, neturėtume leisti, kad sugrįžtų iki 2008 metų gyvavęs modelis.
Svarbu pabrėžti, kad privalomosios tarnybos sugrąžinimas – tai ne grėsmė kariams-profesionalams, o greičiau galimybė pilnai surinkti bei sustiprinti aktyvius Lietuvos kariuomenės dalinius, kurie, pagal naujausius duomenis, yra sukomplektuoti vos 20-60 procentų pajėgumu. Pasak kariuomenės vado gen. mjr. Jono Vytauto Žuko, kad karinis dalinys galėtų vykdyti jam skirtas užduotis, komplektacija turėtų siekti ne mažiau 70 procentų. Yra kur dirbti.
Privalomosios tarnybos sugrąžinimas – tai ne grėsmė kariams-profesionalams, o greičiau galimybė pilnai surinkti bei sustiprinti aktyvius Lietuvos kariuomenės dalinius.
Trumpai tariant, reikalingi ir profesionalai – vykdantys kariuomenės uždavinius taikos ir karo metu bei misijose, ir šauktiniai – kurie būtų apmokomi per metų trukmės kursą, o vėliau įsijungtų į kariuomenės gretas tik paskelbus mobilizaciją. Tai viena kitą papildančios sąvokos ir institucijos.
Norėtųsi, kad šiuo svarbiu mūsų valstybei momentu padidėjęs dėmesys šalies gynybai nebūtų iššvaistytas veltui. Kad taip neatsitiktų, nepamirškime atsakyti į strategiškai svarbų klausimą – ką mes galime padaryti, kad Lietuva taptų saugesne ir išliktų kaip valstybė?
Kariuomenė jau dabar turi teritorinį visą šalį apimantį organizacinį modelį ir aukštos kvalifikacijos profesionalus. Būtent ji galėtų tapti „x“ veiksniu stiprinant Lietuvos pilietinę visuomenę – svarbiausią Lietuvos išlikimo garantą.
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
