Pakrikimas populistinių Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ gretose, vangus Vyriausybės ir jos lyderio darbas, taip pat augantis opozicinių partijų visuomenės palaikymas rodo, kad iki rinkimų likus šiek tiek daugiau nei metams laukia atkakli ir įnirtinga kova.
Dešiniajame flange liberalai nuosekliai stiprina pozicijas, konservatorių partijoje įvyko lyderių kaita, tad nuo to, kaip seksis šioms partijoms, priklauso tai, ar kitame Seime susiformuos nauja į realius darbus orientuota dauguma. Labai daug priklausys ir nuo to, ar šiandienos opozicinės partijos sugebės pristatyti save kaip alternatyvą dabartinei Vyriausybei. Ne viena kitos atžvilgiu, o būtent valdančiųjų atžvilgiu.
Kiekvienas už save ar bendras blokas?
Kiekviena partija sieks patraukti kuo daugiau rinkėjų simpatijų, o tai, kaip opozicija sąveikaudama tarpusavyje sugebės įtikinti savo ambicinga darbotvarke, lems, ar Seime 2016 metais bus nauja dauguma. Dabar yra puikios sąlygos tai parodyti. Liberalus ir konservatorius vienija daug bendrų iššūkių: valstybės modernizavimas pertvarkant viešąjį sektorių, diegiant skaidrumą, ravint korupciją, ruošiantis atremti išorės grėsmes.
Liberalus ir konservatorius vienija daug bendrų iššūkių: valstybės modernizavimas pertvarkant viešąjį sektorių, diegiant skaidrumą, ravint korupciją, ruošiantis atremti išorės grėsmes.
Įvertinant tarp liberalų ir konservatorių esančius skirtumus tebėra aišku, kad esminė vienijanti ašis yra aktyvus ir atsakingas veikimas.
Ne plūduriavimas politikos paviršiuje bandant apsimesti, kad kažkas daroma, bet realūs pokyčiai. Jau dabar matome, kaip augančios ekonomikos, dalijamų išmokų ir nekontroliuojamo koalicijos partnerių elgesio akivaizdoje ant laurų užsnūdę socialdemokratai prarado valdžios kontrolę.
Turime puikų precedentą, pagrįstą bendro darbo patirtimi: prieš 2008 metų Seimo rinkimus buvo suformuotas centro dešiniųjų aljansas „Dešinioji Alternatyva“, pademonstravęs visuomenei rimtą pasirengimą drauge imtis atsakomybės gavus rinkėjų pasitikėjimą. Ne tokia jau sena patirtis pasiteisino. Ant laurų užsnūdę socialdemokratai tuomet prarado valdžią.
Panašiai partijų kova vyksta ir Skandinavijos šalyse, kur dėl rinkėjų pasitikėjimo rungiasi du 4-5 partijas vienijantys blokai. Tai vyksta partijoms nebijant prarasti savo identiteto, nesibaiminant būti užgožtiems didesnių koalicijos partnerių. Rinkėjai nori žinoti, su kuo bendradarbiaus partijos, už kurias jie balsavo. Ir tai didina jų motyvaciją rinktis vieną ar kitą politinę jėgą.
Dešiniajame Lietuvos politinio žemėlapio flange vyksta persigrupavimas: viešosios nuomonės apklausos rodo, kad liberalai stiprina, o konservatoriai užleidžia dešiniojo sparno lyderio pozicijas.
Rinkėjai nori žinoti, su kuo bendradarbiaus partijos, už kurias jie balsavo. Ir tai didina jų motyvaciją rinktis vieną ar kitą politinę jėgą.
Natūralu, kad konservatoriai ieško ir ieškos receptų situacijai pakeisti. Jau kuris laikas pastebimas brolių konservatorių kritiškas veikimas, nukreiptas ne į valdančiuosius, o į galimus partnerius, rodo, kad linkstama prie sprendimo žūtbūt susigrąžinti lyderio pozicijas dešinėje, negalvojant apie platesnes tokio veikimo pasekmes.
Kam eikvojama energija
Negaliu spręsti, ar tai yra aptartas ir suderintas konservatorių veikimo modus vivendi, bet ne viena situacija rodo, kad nemažai energijos yra nukreipiama liberalų kritikai ar net sprendimų stabdymui (pavyzdžiui, paramos privačius darželius lankantiems vaikams Vilniuje klausimas).
Jei liberalai įsiveltų į tokią (ir dar viešą) polemiką, būtų tuščiai eikvojama daug pastangų įrodinėjant, kas yra tikrasis opozicijos lyderis. Tačiau tai tikrai neprisidėtų prie realios alternatyvos valdantiesiems kūrimo.
Neatmestinas scenarijus, kad tokia „brolžudiška“ kova dėl lyderio pozicijų pasibaigs dalies rinkėjų nusivylimu ir dabartinės opozicinės partijos neteks šanso keisti Lietuvą į gera. Ir tada jau visai nebesvarbu, kiek vietų daugiau Seime turės konservatoriai ar liberalai... sėdint opozicijos suole pokyčiai baigsis neprasidėję.
Dešiniųjų pergalės receptas yra ne bandymas atsiriekti balsų vieniems iš kitų, o išplėsti palaikančių konkrečių partijų idėjų ratą.
Rinkimus laimės partijos, sugebėjusios pelnyti didesnį rinkėjų pasitikėjimą, ir dešiniųjų pergalės receptas yra ne bandymas atsiriekti balsų vieniems iš kitų, o išplėsti palaikančių konkrečių partijų idėjų ratą.
Kartais pasigirstanti nuomonė, neva liberalai atima nemažą dalį balsų iš konservatorių. Sociologiniai tyrimai patvirtina, kad dabartinis konservatorių elektoratas yra pakankamai ištikimas, bet neauga. Liberalų populiarumas didėjo ne dėl konservatorių rinkėjų „nukraujavimo“, bet didžiąja dalimi dėl naujai pritrauktų balsų.
Naujų rinkėjų pritraukimas, o ne stumdymasis alkūnėmis yra raktas į bet kokių rinkimų sėkmę. Tikiuosi, kad dešinieji politikai tai supras ir sieks juos pritraukti naujomis idėjomis, atviru bendravimu ir sąžininga veikla. Ne snaudžiančios Vyriausybės reikia Lietuvai.
Gintaras Steponavičius yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas
