Dabar yra platus pasirinkimo spektras: nuo europietiškas socialdemokratines tradicijas deklaruojančios Dalios Grybauskaitės iki į baltarusišką politinį stilių besiorientuojančio generolo Česlovo Jezersko, norinčio save matyti prezidento kėdėje su generolo antpečiais.
Šioje terpėje įdomus buvo Arūno Valinsko fenomenas, žmogaus, kuriam jokie įstatymai nerūpi – vien tik juokeliai ir postai draugeliams (įdomus būtų buvęs prezidentas, po pagirių sušukęs: „Po prezidentūra padėti sprogmenys!..“). Toks rinkinys byloja, kad Lietuva iš tiktųjų yra demokratinė šalis, kurioje ir pralaimėjusieji neginčija savo pralaimėjimo, tuo pabrėždami, kad yra europiečiai, o ne dar bananų respublikos gyventojai.
Šioje terpėje įdomus buvo Arūno Valinsko fenomenas, žmogaus, kuriam jokie įstatymai nerūpi – vien tik juokeliai ir postai draugeliams (įdomus būtų buvęs prezidentas, po pagirių sušukęs: „Po prezidentūra padėti sprogmenys!..“).
Politinių partijų suvažiavimai ar jų tarybų posėdžiai atskleidė mūsų šalies politinio gyvenimo vyksmą, sakyčiau, ir pozityvias jo tendencijas. Pirmą kartą vadinantieji save socialdemokratais nepakluso A.Brazausko diktatui: išsirinko pirmininku asmenį, turintį šiokį bei tokį socialdemokratinį kvapelį, o ne oligarchų statytinį, parodė, kad linksta tapti demokratine partija. Europietiškai pasielgė ir Gediminas Kirkilas, atsisakęs pretenzijų toliau išlikti partijos pirmininku. Tik humoristiškai skamba jo motyvas, esą prieš jį savo kritikos smaigalį nukreipė oligarchai ir kad jis negalintis prieš juos atsilaikyti. Geriau toks argumentas negu jokio. Tačiau net G.Kirkilas suvokė, kad jam vadovaujant partija atsidurs užribyje.
Autoritarinių tradicijų atsisako ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Partijoje tarpusavyje pradeda sugyventi įvairios frakcijos. Tai byloja, kad Lietuvoje pradeda formuotis normalios politinės frakcijos, kurioms rūpi valstybės interesai. TS-LKD nepasidavė pagundai kelti savo kandidato prieš D.Grybauskaitę, kurios viešai išdėstytų tikslų niekaip nepavadinsi dešiniaisiais. Išklausius ją akivaizdu, kad D.Grybauskaitė, blaiviai vertinanti Lietuvos ekonominę ir politinę situaciją, suvokia mūsų teisinės sistemos degradavimą ir demonstruoja ryžtą bristi iš politinės aklavietės. Žodžiu, TS-LKD signalizavo, kad siekia pilietinės santaikos.
Naujasis Respublikos Prezidentas galėtų padėti šiai partijai ir jos vadovaujamai valdančiajai koalicijai atsikratyti korumpuotos ir oligarchinės aplinkos. Dėl šios priežasties D.Grybauskaitės kandidatūros negali palaikyti „Abonento“ partijos kolegos, kurie iš tikrųjų atsidūrė keblioje padėtyje. Kol kas niekas nepropaguoja jiems artimos programos. Bet tuo pat metu jie yra realistai, suvokia, kad A.Zuoko kandidatavimas nebūtų buvęs sėkmingas ir tik diskreditavęs partiją (naudingiau iš šalies stebėti įvykius ir mąstyti, prie ko paskui prisišlieti).
Socialdemokratai kandidatu į prezidentus iškėlė savo naująjį pirmininką Algirdą Butkevičių. Nors daug kas toje partijoje simpatizuoja D.Grybauskaitei, bet neremia jos kandidatūros vien dėl to, kad, kaip patys postringauja kai kurie LSDP šulai, ją jau parėmė TS-LKD.
Dar įdomesnė „frontininkų“ pozicija: esą jie negali remti D.Grybauskaitės vien todėl, kad ji buvo socialdemokratų Vyriausybės narė ir tos Vyriausybės deleguota į Briuselį (A.Paleckis pamiršta, kad tada ir jis pats buvo LSDP narys), be to, dabar remiama ir konservatorių, o apie jos išsakytus siekius nė žodžio... Kokiais argumentais remdamasis diskutuosi?
Įdomi politinė diskusija bus tarp A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės. Neįsivaizduoju. Atsiverčiu LSDP parengtą programą ir palyginu ją su D.Grybauskaitės radijo ir TV interviu programinėmis nuostatomis. Abu inteligentiškos asmenybės, neįsivaizduoju tarp jų drabstymosi purvais, juolab kad nė vienas iš jų nėra įtariamas korupciniais ryšiais ir simpatijomis oligarchams.
Brandžiose demokratinėse šalyse diskutuojama programiniais klausimais. Galima diskusija su „laisvos rinkos“ adeptais. Deja, mūsų šalyje dalykinės diskusijos patirties nėra.
O kiti kandidatai? Gal V.Mazuronis bei K.Prunskienė ir telpa į tradicinių politikų grupę. O ką galėtume pasakyti apie kitus? Pagyvensime – pamatysime. Tam yra ir rinkimai, kad išryškėtų, kas yra kas. Atskleis save ir rinkėjai. Ar jiems rūpi prezidento poste matyti dorą asmenį, ar tą, kuriam vogti, meluoti ir apgaudinėti nėra nuodėmė?
