Iš tiesų, ką turi daryti universitetines studijas baigęs jaunuolis, kai mato, kad Lietuvoje jis niekam nereikalingas? Arba ką turėtų daryti kurios nors srities vidutinio amžiaus profesionalas, kai jam darbdavys parodo duris? Jei toks žmogus nenori badauti ar imtis nelegalaus verslo, jam belieka emigruoti į tokią valstybę, kuri jį priima išskėstomis rankomis.
Sakoma, kad mūsų universitetai sugeba paruošti tik blogus specialistus. Jeigu jau taip, tai per kokį „blatą“ jie įsitaiso prestižiniuose Vakarų universitetuose ir mokslo institutuose. Ir ten dirba ne valytojais, o profesoriais, laboratorijų ir kitų mokslinių padalinių vadovais. Vakaruose pažintys ir rekomendacijos, galbūt, nėra bereikšmis dalykas gaunant darbą, bet pirmumo teisė visada suteikiama tam, kas parodo savo gebėjimus ir savo erudicija lenkia kitus pretendentus į tą pačią vietą.
Paimkite kokios tik norite specialybės atstovus: gydytojus, inžinierius, gamtos ar humanitarinių mokslų specialistus – visi jie Vakaruose laukiami. Aš jau nekalbu apie operos ir baleto solistus, instrumentalistus ir kitus meno vergus. Jie garsina Lietuvą ir tuos universitetus, kuriuose jie mokėsi ir... išmoko. Vakaruose esi laukiamas, jei esi ko nors vertas. O norint būti vertu reikia kasdien sėdėti universitetų ir kolegijų bibliotekose ar prie muzikos instrumento, kasdien dainuoti, šokti ar tapyti, o ne siurbti alų baruose.
Jeigu studentui noras žinoti ir mokėti bus imperatyvas, jo nesužlugdys ir dalies jau praradusių buvusią kvalifikaciją profesorių nuobodžios paskaitos bei nesugebėjimas susargdinti studentą nepagydoma žinių bei meistriškumo troškulio liga. Neabejoju, kad universitetai turi būti periodiškai peratestuojami nustatant, ar jie turi pakankamą mokslinį potencialą specialistams ruošti. Bet tai nieko bendra neturi su Vakaruose (bet ne Lietuvoje) atgyvenusiais „krepšeliais“.
Dabar, po studijų reformos, kurią kvalifikuotai išanalizavo Kęstutis Dubnikas (DELFI, 2009 10 28), duodamas interviu Vladimirui Laučiui, aukštasis mokslas paverstas liberalių idėjų jūrų kiaulyte. Nežinau, kiek laiko truks eksperimentas su ja, tačiau turėsime naują nereikalingųjų Lietuvai srautą, jie pasuks kitų valstybių keliais. Protai dar labiau nutekės į kitus kraštus. Apie aukštos klasės mokslinius tyrimus Lietuvoje galėsime tik pasvajoti. Čia būtų pravartu pasižiūrėti, kaip elgiasi visuose moksluose pirmaujančios JAV.
Iš Baracko Obamos kalbos: „... JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas atsisakė idėjos, kad vienintelis tautos tikslas yra išgyventi. Jis įsteigė Nacionalinę mokslų akademiją per patį pilietinio karo įkarštį... Pats Nacionalinės mokslų akademijos egzistavimo faktas liudija nenuilstamą smalsumą ir beribę viltį, kad tai reikalinga ne tik moksliniams projektams, bet ir mūsų eksperimentui vardu „Amerika“... Būtina, kad mokslo visuomenė galėtų tiesiogiai kištis į valstybės politiką.“ O mes įvedame ant liberalizmo kurpalio užmautą tvarką universitetuose ir mokyklose, iš kurios Amerika bando išsivaduoti, ir baigiame pasmaugti Mokslų akademiją.
Reformavus studijas „a la Steponavičius“ susiklostys analogiška JAV padėtis, kurią B.Obama apibūdina taip: „Mūsų mokyklos toliau atsilieka nuo išsivysčiusių (o kartais ir besivystančių) šalių mokymo įstaigų. Mūsų studentai matematikos ir gamtos mokslų srityje atsilieka nuo savo bendraamžių Singapūre, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Pietų Korėjoje, Honkonge ir kt. Yra duomenų, kad amerikietis, palyginti su kitų valstybių atstovais, pagal savo matematikos žinias yra 25–ojoje vietoje, gamtos mokslų – 21–ojoje.“ Būtent mokslo menkinime prezidentas B.Obama mato (ministras Gintaras Steponavičius nemato) pagrindinį švietimo ir studijų sistemos trūkumą: „Mes buvome mokslinio sąžiningumo praradimo ir mokslinių tyrimų politizavimo pagal užduotas ideologines programas liudininkais.“
Pabaigai klausimas. Ar tikrai liberalizmo apakinti studijų ir mokslo reformatoriai nemato savo veiklos pasekmių Lietuvos ateičiai?
