Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Norbertas Penkaitis: Nykstanti tauta

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Norbertas Penkaitis Lietuvoje įsigalėjo savotiškas scenarijus: bendras vidaus produktas (BVP) auga sparčiausiai Europoje, bet turime mažiausius atlyginimus ES (išskyrus Rumuniją ir Bulgariją) ir didžiausią emigraciją, tauta tirpsta ne tik dėl emigracijos, bet ir dėl kitų priežasčių, tačiau ši situacija valdžios nejaudina.

Lietuvos demografinė raida

Lietuvos gyventojai ir lietuvių tauta per paskutinius šimtą ir daugiau metų iš visų Europos šalių patyrė daugiausia demografinių pokyčių: carinės Rusijos, dvi sovietinės, nacistinės Vokietijos, Vilniaus ir Klaipėdos krašto okupacijos, masinių trėmimų, žudymų ir nesibaigiančios emigracijos.

Per pirmą visuotinį 1897 m. carinės Rusijos gyventojų surašymą, apytikriai dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno 2,75 mln. žmonių, iš jų 58,7 proc. lietuvių. Nors miestuose tik 1,7 proc. visų gyventojų pripažino save lietuviais, pagal kitus šaltinius lietuviškos kilmės miestelėnų buvo žymiai daugiau, tačiau kai kurie buvo nutautėję arba nenorėjo kaip to meto valstiečiai būti vadinami mužikais ir chamais.

Tarpukario Lietuvoje pirmas visuotinis gyventojų surašymas įvyko 1923 m. Lietuvos Respublikai jau priklausė tik ką atgautas Klaipėdos kraštas, tačiau Vilniaus kraštas jau buvo lenkų valdžioje. Iš 2,1 mln. gyventojų lietuvių buvo 83,9 proc.

Prieš sovietinę okupaciją 1940 m. Lietuvos gyventojų skaičius siekė apie 3 mln. Kadangi per sovietinės ir nacistinės Vokietijos metus Lietuva prarado labai daug gyventojų, tad 1951 m. pravesto gyventojų surašymo oficialus 2,56 mln. gyventojų skaičius galėjo būti pagražintas.

Didžiausias gyventojų skaičius – 3,7 mln., buvo pasiektas atgavus nepriklausomybę 1992 m., tačiau vėlesniais metais pradėjo sparčiai tirpti, nes prasidėjo emigracija į Rytus ir į Vakarus.

Vėliau gyventojų skaičius augo, nes baigėsi partizaninis karas, trėmimai į Sibirą, emigracija į Vakarus buvo uždrausta, o į Lietuvą plaukė imigrantai iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų.

Pagal 1959 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis Lietuvoje gyveno 2,7 mln. žmonių. Didžiausias gyventojų skaičius – 3,7 mln., buvo pasiektas atgavus nepriklausomybę 1992 m., tačiau vėlesniais metais pradėjo sparčiai tirpti, nes prasidėjo emigracija į Rytus ir į Vakarus.

2011 m. visuotinis gyventojų surašymas nustatė, kad Lietuvoje gyveno 3,0 mln. žmonių, o jau 2013 m. vidutinis metinis gyventojų skaičius siekė tik 2,96 mln. Lietuviai 2013 m. sudarė 86,3 proc., lenkai – 5,6, rusai – 5,0, baltarusiai – 1,4, ukrainiečiai – 0,7 proc., o latviai, vokiečiai, žydai, romai (čigonai) ir totoriai – tik po 0,1 proc. visų gyventojų.

Iš visų Europos Sąjungos šalių Lietuvoje gyvena mažiausiai užsieniečių – tik 37,8 tūkst. arba 1,3 proc. visų gyventojų, nes beveik visi Lietuvoje gyvenantieji lenkai, rusai ir kiti buvę Sovietų sąjungos piliečiai turi Lietuvos pilietybę.

Lietuviai daugiau už kitas tautas yra paplitę po visą pasaulį: užsienyje gyvenančių lietuvių yra apie vieną milijoną ir net 36-iose valstybėse egzistuoja lietuvių bendruomenės, tačiau, deja, dauguma emigrantų jokių ryšių su Lietuva nepalaiko ir yra patys, o ypač jų palikuonys, nutautėję.

Migracijų ir genocido scenarijus

Dėl prastų gyvenimo sąlygų carinėje Rusijoje ir darbo jėgos pertekliaus (dėl neišvystytos pramonės), 1897-1914 m. iš dabartinės Lietuvos teritorijos vien į JAV emigravo per 300 tūkst., į Rusiją – 74 tūkst., į Didžiąją Britaniją – apie 9 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 90 proc. buvo valstiečiai. Iš tarpukario Lietuvos svetur gyventi išvyko 102 tūkst. asmenų, daugiausia lietuvių, vien į Pietų Ameriką apie 60 tūkst., o į JAV mažiau dėl imigracijos kvotų.

Labai žiaurūs buvo pirmosios sovietinės okupacijos metai dėl įkalinimų, žudymų, masinių trėmimų į Sibirą ir Gulago lagerius. Pirmoji trėmimų banga, ritosi 1941 m. birželio mėn,. kai į Sibirą buvo ištremti 12,3 tūkst., o į lagerius – per 7 tūkst. gyventojų. 1940-1941 m. sovietų okupuota Lietuva neteko apie 23 tūkst. gyventojų, kurių daugumą sudarė lietuvių tautybės inteligentai.

Patys didžiausi trėmimai buvo vykdomi antrosios sovietinės okupacijos metais. Vien tik 1948 m. apie 40 tūkst. žmonių buvo ištremta į Sibirą. Svarbiausias trėmimų tikslas buvo palaužti ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią ir pasipriešinimą kolektyvizacijai. Trėmimus vykdžiusios NKVD ataskaitose tremtiniai buvo tituluojami kaip „banditų šeimos“.

Tačiau ir pasibaigus masinei kolektyvizacijai ir partizaninei kovai dar 1951 m. per vieną masinį trėmimą 16150 lietuvių buvo deportuoti į Sibirą. Iš viso 1945-1951 m. buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių, neskaitant daugelio tūkstančių žuvusių kalėjimuose ir lageriuose.

Labai skaudų nuostolį, daugiausia jaunų, patriotiškai nusiteikusių vyrų Lietuva patyrė per ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią 1945-1952 m. Didvyriškoje kovoje prieš NKVD ir sovietų armijos dalinius bei sovietinius pareigūnus žuvo 20 tūkst. partizanų, o jų šeimos ir rėmėjai buvo ištremti į Sibirą ir lagerius.

Apie 300 tūkst. (vien tik žydų tautybės apie 180 tūkst.) gyventojų Lietuva prarado vokiečių okupacijos metais. Tarp jų buvo daugiausia sovietinių aktyvistų, kurie nesugebėjo pasitraukti į Sovietų sąjungos gilumą. Nemažai gyventojų vokiečiai ištrėmė į Vokietiją priverstiniams darbams. Tuo būdu ne tik žydų, bet ir lietuvių tauta per sovietines ir nacistines okupacijas patyrė didžiulius nuostolius, kuriuos galima pavadinti genocidu.

Žymų gyventojų nuostolį, ypač lietuviškos inteligentijos, bolševikų tituluojamų „liaudies priešais“, šalis patyrė 1944 m., kai bėgdami nuo Raudonosios armijos į Vokietiją pasitraukė apie 64 tūkst. gyventojų.

Trėmimai, įkalinimai ir žudymai gyventojų skaičiaus atžvilgiu buvo „kompensuojami“ tuo, kad iš sovietinių respublikų buvo siunčiami arba patys atvykdavo geresnių gyvenimo sąlygų ieškodami imigrantai.

Trėmimai, įkalinimai ir žudymai gyventojų skaičiaus atžvilgiu buvo „kompensuojami“ tuo, kad iš sovietinių respublikų buvo siunčiami arba patys atvykdavo geresnių gyvenimo sąlygų ieškodami imigrantai, kurių daugelis tarnavo sovietinės santvarkos įgyvendinimo ir stabilumo užtikrinimui.

Nemažai Lietuvos gyventojų sumažėjo dėl lenkų tautybės asmenų repatriacijos iš Vilniaus krašto – apie 90 tūkst. sovietmečio laikotarpiu, o per 22 nepriklausomybės metus Lietuvos lenkų sumažėjo 48 tūkstančiais.

Daug gyventojų Lietuva prarado po nepriklausomybės atgavimo, kai pirmoji sovietinio režimo šalininkų banga ritosi rytų kryptimi. Per 22 nepriklausomybės metus rusų tautybės gyventojų sumažėjo 174 tūkst.

Antroji emigracijos banga po nepriklausomybės atgavimo pasipylė į Vakarus ir 2004-2005 m., t.y. po įstojimo į ES įgijo pagreitį. Iš viso per 1990-2013 metus iš Lietuvos emigravo 834 tūkst., o imigravo 153 tūkst. gyventojų, tad praradome beveik 700 tūkst. gyventojų.

Nors palaipsniui emigrantų srautas traukiasi, bet 2013 m. dar emigravo 38,8 tūkst. gyventojų, o į Lietuvą atvyko 22 tūkst. (iš jų 19 tūkst. lietuvių) – truputį daugiau nei ankstesniais metais. Pagrindinės emigracijos šalys šiuo metu yra ES valstybės, tarp kurių pirmauja Jungtinė Karalystė (JK) su 46 proc. emigrantų iš mūsų šalies.

Gaunant JK 4.364 Lt mėnesinį atlyginimą, jo perkamoji galia prilygsta 2.567 Lt. Todėl vidutiniškai uždirbantiems Lietuvoje (apie 2.300 Lt) dėl didesnio atlyginimo emigruoti į JK neapsimoka.

Natūralu, kad vykstama į šalis, kuriose galima ne tik rasti darbo, bet ir gero uždarbio. Dauguma emigrantų gali tikėtis tik minimalaus atlyginimo, tačiau ir šis yra žymiai didesnis už Lietuvos vidutinį. Minimalus mėnesinis atlyginimas Airijoje ir Vokietijoje siekia 5.048 Lt, JK – 4.364 Lt, Ispanijoje – 2.600 Lt. Dar didesni minimalūs atlyginimai yra Norvegijoje ir Danijoje, tačiau jie įstatymu nereguliuojami.

Tačiau reikia atsižvelgti į kitą medalio pusę, t.y. į bendrą kainų lygį, kuris turtingose šalyse yra žymiai aukštesnis nei Lietuvoje: Norvegijoje – 2,5 karto Danijoje – 2,2 karto, JK, Airijoje ir Vokietijoje – 1,7 karto, Ispanijoje – 1,5 karto. Tuo būdu gaunant JK 4.364 Lt mėnesinį atlyginimą, jo perkamoji galia prilygsta 2.567 Lt. Todėl vidutiniškai uždirbantiems Lietuvoje (apie 2.300 Lt) dėl didesnio atlyginimo emigruoti į JK neapsimoka.

Svarbiausios nykimo priežastys

Akivaizdu, kad šiuo metu daugiausiai gyventojų prarandame dėl masinės emigracijos. Kai kurie politikai ir „ekspertai“ postringauja, kad lietuviai dažnai bėga iš šalies ne tiek dėl materialinių priežasčių, bet ypač dėl to, kad „darbdaviai jų negerbia“.

Tačiau pagal statistiką 82 proc. emigrantų sudaro vienus metus ir daugiau neturintieji darbo. Dar 7 proc. sudaro į užsienio aukštąsias mokyklas studijuoti išvykstantieji studentai. Skaitlingiausia visų emigrantų amžiaus grupė yra 20-29 metų asmenys.

Tačiau išvykstantieji iš Lietuvos skirtingai pasireiškia gyventojų skaičiui ir lietuvių tautai, nes iš Lietuvos emigruojantys, arba, teisingiau pasakius, repatrijuojantys rusai ir lenkai negrįžta, kai tuo tarpu nemažai lietuvių anksčiau ar vėliau reemigruoja. O be to, ir emigracijoje lietuviškos šaknys išlieka, o tik nedaugelis, ypač jų palikuonys, nutautėja.

Tačiau ir be emigracijos šalies gyventojai gana sparčiai tirpsta, nes 2013 metais, panašiai kaip ir ankstesniais, mirė 41,5 tūkst., o gimė tik 29,9 tūkst. Lietuvos piliečių. Viena šalies moteris vidutiniškai pagimdo 1,55 vaiko, kai tuo tarpu populiacijos išlaikymui reikia bent 2,1 vaiko.

Pagal gyvenimo trukmę esame Europoje paskutinėje vietoje: mūsų vyrų amžiaus vidurkis yra 68,5, o moterų – 79,5 metai, kai ES atitinkami vidurkiai siekia 77,4 ir 83,2 metus.

Svarbiausios Lietuvos žemo gimstamumo priežastys yra daugelio šeimų mažos pajamos, tad sunkiai suduriantiems galą su galu auginti vaikus yra per didelė prabanga.

Mūsų gyventojų daugelis miršta dar nesulaukę gilios senatvės. Pagal gyvenimo trukmę esame Europoje paskutinėje vietoje: mūsų vyrų amžiaus vidurkis yra 68,5, o moterų – 79,5 metai, kai ES atitinkami vidurkiai siekia 77,4 ir 83,2 metus.

Tokiam mūsų gyventojų palyginti trumpam amžiui lemiamą reikšmę turi ligos ir ankstyvos mirtys, tarp kurių mūsų šalyje aiškiai dominuoja kraujotakos sistemos ligos. Pagal jas mes užtikrintai pirmaujame Europoje – nuo jų iš 100 tūkst. gyventojų kasmet anapilin iškeliauja apie 790 asmenų, o tai yra 4 kartus (!) daugiau nei vidutiniškai ES šalyse. Pagrindinė šių ligų priežastis – nesveika gyvensena, t.y. svarbiausia – nesveika mityba ir fizinio aktyvumo stoka.

Pagal mirtingumą su 266 atvejais 100 tūkst. gyventojų onkologinės ligos Lietuvoje užima antrą vietą. Tarp mirties svarbiausių priežasčių kaip rūkymas, užteršta aplinka ir paveldas yra ir nesveika gyvensena, tačiau gyvensenos įtaka nėra tokia dominuojanti kaip kraujotakos ligoms.

Nemažiau skausminga yra ir tai, kad mes Europoje pirmaujame ir pagal savižudybes. Mūsų šalyje kasmet nusižudo per 1000 gyventojų, t. y. 36 savižudybės 100 tūkst. tarp kurių vyrų yra 4 kartus daugiau nei moterų. Kasmetinis ES vidurkis atitinkamai yra apie 10 savižudybių.

Nykimo prevencijos

Veiksmingiausias receptas prieš tautos nykimą – geresnės materialinės sąlygos gyventi ir auginti vaikus Lietuvoje. Todėl visų pirma reikia mažinti nedarbą ir didinti atlyginimus. Tam tikslui pasiekti valdžia turėtų skatinti investicijas, kad būtų kuriamos naujos darbo vietos, gerėtų uždarbiai ir valstybės parama šeimoms, auginančioms vaikus.

Tačiau, nepaisant to, kad pastaraisiais metais sumažėjo kai kurios biurokratinės kliūtys investicijoms, tačiau nepakankamai, todėl turime tokią situaciją: pagal mokestines paskatas investuoti užimame 114 vietą iš 144 šalių (Estija – 29-ą), konkurencingumo indeksą – 41-ą vietą (Estija – 29-ą), valstybinio reguliavimo naštą – 107-ą (Estija – 11-ą), samdos ir atleidimų praktiką – 111-ą (Estija – 19-ą).

Investicijoms žalinga yra ir Lietuvos teisinė sistema: pagal teismų nepriklausomumą užimame 71-ą vietą, ginčų sprendimo efektyvumą – 96-ą, muitinės procedūrų naštą – 54-ą, nuosavybės teisių apsaugą – 71-ą.

Pirmaujame ES pagal mažiausius atlyginimus. Pavyzdžiui Estijos atlyginimų vidurkis yra net 1200 Lt (!) didesnis už mūsiškį, ir estai savo piliečių emigraciją jau suvaldė.

Todėl nenuostabu, kad pagal užsienio investicijas gyventojui ne tik žymiai atsiliekame nuo Estijos, bet ir visoje ES užimame paskutinę vietą (išskyrus Graikiją ir Rumuniją). Taip pat pirmaujame ES pagal mažiausius atlyginimus. Pavyzdžiui Estijos atlyginimų vidurkis yra net 1200 Lt (!) didesnis už mūsiškį, ir estai savo piliečių emigraciją jau suvaldė.

Kelti atlyginimus dabartiniam Lietuvos biudžetui trūksta lėšų, nors, nepaisant to, kad gyventojų skaičius sparčiai tirpsta, pinigų netrūksta nemažėjančio gausaus biurokratinio aparato išlaikymui – valstybės sektoriuje užimti 35 proc. visų dirbančiųjų, kai išsivysčiusiose šalyse – 15 proc.

Dėl politinės valios ir veiklumo stokos valdžia neišnaudoja labai didelio finansinio rezervo – t.y. neefektyviai dirbančių valstybinių įmonių (tokių yra dauguma) ir milijardinės vertės nenaudojamo nekilnojamo turto privatizavimo. Be to, didesnes biudžeto pajamas galima pasiekti įgyvendinant visuotinį nekilnojamo turto ir automobilių apmokestinimą ir reformuojant netobulą mokesčių sistemą.

Kaip minėta, tautos nykimui didžiausią įtaką turi žemas gimstamumas. Norėdama pasiekti aukštesnį valdžia privalėtų žymiai pagerinti materialines sąlygas – padidinti išmokas už vaiką ir/ar suteikti mokestines lengvatas, patobulinti lopšelių ir vaikų darželių sistemą, suteikti motinai galimybę sugrįžti į savo darbovietę.

Efektyvios, materialinėmis paskatomis paremtos politikos pavyzdys reikėtų imti iš Prancūzijos, kuriai pavyko ženkliai pagerinti gimstamumo rodiklį (2,03 vaiko moteriai). Vargu galima tikėtis, kad lietuvės daugiau gimdys, jei vos suduria galą su galu.

Šalies populiacija sparčiai mažėjant dėl paplitusios nesveikos gyvensenos ir trumpo amžiaus valdžia privalėtų skatinti sveiką gyvenseną įgyvendinant mokyklose pamokas apie sveikos gyvensenos pagrindus, o taip pat ir visuomenei tiekti mažiau atgyvenusių, pernykščių teorijų ir rekomendacijų apie mitybą, bet daugiau naujais moksliniais pagrindais paremtą informaciją sveikatos klausimais.

Kaip minėta, pagal savižudybes Lietuva pirmauja Europoje. Nors turime krizių centrus, kuriuose gydoma nuo alkoholizmo ir narkomanijos, teikiama psichologinė pagalba, tačiau kaip efektyviausia savižudybių prevencija užsirekomendavo telefoninės pagalbos linijos, kurias dar reikėtų tobulinti. Kai kuriais atvejais reikėtų įvesti privalomą gydymą nuo alkoholizmo ir narkomanijos.

Šalies aukštųjų mokykla sistema pasižymi ir tuo, kad netiesiogiai skatina emigraciją, nes parengia socialinių ir humanitarinių mokslų absolventų perteklių, tad daugeliui jų tenka pasirinkti darbo biržą arba emigraciją.

Lietuvos švietimo sistemai jau seniai pribrendo laikas reformoms. Nors kai kuriose srityse Lietuvos mokslininkai yra pasiekę nemažų laimėjimų, to negalima pasakyti apie daugelio studijų kokybę aukštosiose mokyklose. To pasekmė – daugelis abiturientų savo studijoms pasirenka užsienį, dažnai nesugrįžta.

Šalies aukštųjų mokykla sistema pasižymi ir tuo, kad netiesiogiai skatina emigraciją, nes parengia socialinių ir humanitarinių mokslų absolventų perteklių, tad daugeliui jų tenka pasirinkti darbo biržą arba emigraciją. Tuo pat metu šalies įmonėms trūksta inžinerijos specialistų, nes mūsų aukštosios mokyklos nepatenkina jų paklausos.

Lietuvybės išlaikymui priešiškai nusiteikusi yra mūsų teisėtvarka, nes nesuteikia dvigubos pilietybės svetur gimusiems ar išvykusiems tautiečiams, negalintiems atsisakyti pilietybės tos šalies, kurioje užsitarnavo pensiją. Tad nusivylę negrįžta į tėvų žemę. Dėl aukšto rango juristų pilietiškumo stokos prarandame emigrantus, jų palikuonis ir dolerius.

Dėl spartaus šalies gyventojų tirpimo nepateisinamas yra valdžios abejingumas ir neveiklumas. Norisi tikėti, kad ne už kalnų tokia vyriausybė, kuriai pakaks politinės valios ir kompetencijos sustabdyti Lietuvos gyventojų ir lietuvių tautos nykimą.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min