Mergina atneša meniu ir dingsta. Nepasirodo 15 minučių, tada nueiname ir paklausiame prie baro, ar kas nors ateis prie mūsų stalelio. „Taip, taip, tuoj pat“, – sako barmenas, bet taip praslenka dar penkios minutės ir mums nelieka nieko kito, tiesiog atsistoti ir išeiti.
Skrandis gurgia, taip norėtųsi užkąsti, o kadangi kavinių apstu, tai toje pačioje gatvėje ir vėl prisėdame prie staliuko.
Gal kelių dienų Palangoje per maža, kad darytumei toli siekiančias išvadas, bet krizė kai kurių verslininkų kišenės, matyt, dar nepalietė.Padavėja su meniu pasirodo labai greitai, bet ir vėl dingsta. 10 minučių palaukus, einu ieškoti ir randu ją... užkandžiaujančią. Suprantu, juk visi žmonės ir visiems valgyti reikia. Bet mano klausimą, o kada gi ji priims mūsų užsakymą, mergina supranta kaip priekaištą ir nutaisiusi nelaimingą veidą iškošia laukianti, kol barmenas suskaičiuos grąžą prie kaimyninio staliuko sėdintiems žmonėms.
Kitos kavinės neieškojome – kantriai laukėme ir sulaukėme, nors mūsų maži vaikai labai nerimavo ir zyzė, visiškai nesuprasdami, kodėl taip ilgai reikia būti vienoje vietoje. Nereikėtų suprasti to kaip priekaišto – Palangoje, kur vyko visas veiksmas, kavinių, barų, užkandinių, restoranų apstu ir kiekvienas gali pasirinkti pagal savo skonį, kišenę ir visus kitus įmanomus kriterijus. Nepatinka, eini kitur. O kitur – ir maistas, ir aptarnavimas gali būti tiesiog puikus.
Gal mums tiesiog netyčia nepasisekė, bet tąkart prisiminiau barų, kavinių ir viešbučių savininkų ultimatumus valdžiai ir tamsos akcijas bei skelbimus apie užsidarančią Lietuvą. Gal kelių dienų Palangoje per maža, kad darytumei toli siekiančias išvadas, bet krizė kai kurių verslininkų kišenės, matyt, dar nepalietė, jeigu jie leidžia sau nesirinkti geriausių darbuotojų ir nesirūpinti parduodamos paslaugos kokybe. O juk šaukiama visai kitaip, ar ne? Ir valdžia nelabai kuo gali pagelbėti.
