Ir pats V.Adamkus savo pranešimo įžangoje tarsi apsidraudė nuo galimos kritikos sau: „Mano mintis apie šalies iššūkius ir galimybes juos įveikti Lietuvos žmonės jau ne kartą girdėjo.“ Todėl parlamento nariai ir visas kraštas išgirdo dalykus, kuriuos kasmet girdi iš prezidento lūpų: apie nomenklatūrinio-oligarchinio valdymo grėsmę, atviros ir pilietinės visuomenės stoką, moralinių vertybių krizę, politikų neatsakingumą.
Atrodytų, žodžiai teisingi, diagnozės tikslios, įžvalgos gilios, politinis korektiškumas išlaikytas. Tačiau ar galima buvo tikėtis iš V.Adamkaus ko nors naujo? Ko gero, į šį klausimą turėtume atsakyti neigiamai. Paskutinis V.Adamkaus kartas buvo tarytum jo antrosios kadencijos veidrodis. Jis kalbėjo taip, kaip vadovavo kraštui: vangiai, be ugnelės, aklai gindamasis nuo kritikos, neieškodamas ryžtingų sprendimų ir nesiūlydamas išeities kelių iš susidariusios padėties.
Ir pats V.Adamkus savo pranešimo įžangoje tarsi apsidraudė nuo galimos kritikos sau: „Mano mintis apie šalies iššūkius ir galimybes juos įveikti Lietuvos žmonės jau ne kartą girdėjo.“
Analizuodamas valstybės ekonominę padėtį prezidentas tiksliai įvardijo, jog šalyje pernelyg lengvai ir greitai buvo patikėta, kad mūsų laukia rami ir šviesi ateitis, nuolatinė pažanga. „Dėl to prasidėjusio neveiklumo padarinys – užsitęsęs sąstingis. Susitelkę į Europos Sąjungos lėšų dalybas ir patikėję nepaliaujamu ekonomikos augimu, nesiryžome imtis nuoseklių pertvarkų, (...) nesukaupėme išteklių galimam sunkmečiui. Apie šalies atsinaujinimui būtinas reformas buvo daug kalbama, neretai net sutirštinant spalvas. Tačiau tos kalbos dažniausiai taip ir likdavo tik kalbomis, virsdavo šūsnimis strategijų ir pertvarkos projektų“, – kalbėjo valstybės vadovas.
Sutikime, kad jeigu V.Adamkus panašius žodžius būtų pasakęs prieš metus, o vėliau pareiškęs nepasitikėjimą G.Kirkilo Vyriausybe (kas būtų suteikę pirmalaikių Seimo rinkimų viltį), vetavęs įstatymą, atvėrusį duris „Leo LT“ į šalies energetiką, dabar būtume finansinę ir ekonominę krizę pakėlę lengviau, o V.Adamkus kadenciją baigtų iškėlęs galvą. Tad prezidento žodžiai vėlavo metus. Užuot bent truputį apgailėjęs savo trumparegystę, V.Adamkus savo kalboje pareiškė, kad laikėsi įstatymų ir laukė Seimo valios.
Tikriausiai neverta tuo stebėtis, juk turėtume būti įpratę, kad V.Adamkus yra ne aktyvus politinio proceso dalyvis, bet stebėtojas, ką pavirtino ir jo metinis pranešimas. Pavyzdžiui, prezidentas ne kartą minėjo apie pilietinės visuomenės stoką, tačiau sunku prisiminti kokią nors prezidentūros iniciatyvą, kuri būtų apčiuopiamai prisidėjusi prie pilietiškumo ugdymo, brandinimo. Maža to, prezidentas liko kurčias ne vienai šūsniai piliečių parašų, kuriais buvo prašoma savo autoritetu įsikišti sprendžiant visuomenei rūpimus klausimus. Prezidentas ignoruoja ir visuomeninių organizacijų balsą. Štai prieš metus Piliečių santalka ir Lietuvos sąjūdis kreipėsi į Respublikos prezidentą, ragindamos viešai atsakyti į klausimus dėl kuriamo nacionalinio investuotojo. Deja, iš prezidentūros – tik ori tyla...
Tiesa, kalbėdamas Seimui V.Adamkus skatino keisti ydingą praktiką, "kai rinkimų į Seimą metais sutampa pačių rinkimų ir kitų metų biudžeto svarstymo bei tvirtinimo laikas. Dėl to iš esmės nespėjama parengti šalies prioritetais pagrįsto ir krašto ekonominę padėtį atitinkančio biudžeto. Šį procesą blaško ir populistinės artėjančių rinkimų nuotaikos", užsiminė "apie būtinybę keisti rinkimų tvarką, esmingai padidinant piliečių galimybes dalyvauti politinėje veikloje", čia pat mįslingai pareiškęs, kad apie tai "nenorima užsiminti". Sakytume, svarbūs ir reikšmingi pastebėjimai, tačiau vėl tenka konstatuoti faktą, kad per visą kadencijos laiką iniciatyvų iš prezidentūros keisti rinkimų tvarką taip ir nesulaukėme.
Nors savo metiniame pranešime V.Adamkus ne sykį minėjo moralinę politikų atsakomybę, bet susidaro įspūdis, kad jis užmiršo, jog pats yra politikas ir atsakingas už jos moralinę pusę. Vanoti politikus - patogu, net madinga, tačiau prezidentas nėra virš politikų, bet yra jų lyderis. Baigdamas savo pranešimą V.Adamkus paragino rašyti "naują Lietuvos istorijos puslapį". Paskutinė prezidento kalba parlamentui tik patvirtino, kad jis priklauso praeičiai.
