Narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO pastatė mus ant demokratinių bėgių. Tačiau riedanti mūsų politika labiau primena gyvulinius nei keleivinius vagonus. Ir juk niekas neverčia: patys tokius pasistatome, juose murdomės ir spaudžiame iš savęs „protesto balsus“.
Esamas požiūris į valdžią, Seimą ir partijas leidžia kalbėti apie pasitikėjimą demokratija tik juokais arba veidmainiaujant. Tiesa, yra nemažai žmonių, per apklausas reiškiančių pasitenkinimą demokratijos veikimu. Tačiau vertėtų savęs paklausti: kuo jie iš tikro jaučiasi esantys patenkinti? Vargu ar kruopščiai išnagrinėję visus „patenkintųjų“ atsakymus turėtume pagrindo džiaugtis visuomenės demokratinėmis vertybėmis.
Tai, kad kone labiausiai pasitikima Bažnyčia ir krašto apsauga, apskritai sukarikatūrina „pasitikėjimo“ apklausas.
Antai tarp didžiausią visuomenės pasitikėjimą tradiciškai pelnančių Lietuvos institucijų nuolat atsiduria Bažnyčia ir krašto apsauga. Tai stebina: pasitikėjimas demokratijos veikimą įkūnijančiomis institucijomis (partijomis, Seimu) nepaprastai menkas, o demokratijos veikimas daugelį tenkina. Tai, kad kone labiausiai pasitikima Bažnyčia ir krašto apsauga, apskritai sukarikatūrina „pasitikėjimo“ apklausas.
Bažnyčia pelno pasitikėjimą, bet nuosekliai praktikuojančių katalikų – akivaizdi mažuma. Krašto apsauga – visąlaik apklausų viršūnėse, nors pagal jai tenkančius biudžeto asignavimus esame Europos valstybių uodegoje. Kaip sakė krašto apsaugos ministrė, Lietuva tuoj nebepajėgs vykdyti net minimalių įsipareigojimų NATO. Bet pasitikėjimas mūsų gynybos sistema didėja! Matyt, jei krašto apsauga Lietuvoje visai žlugtų, pasitikėjimas ja dar labiau padidėtų...
Taip ir tikras ar tariamas pasitenkinimas demokratijos veikimu atrodo perdėm miglotas ir paremtas su šios santvarkos kokybe nedaug bendro turinčiais argumentais. Kas džiugina optimistus? Tai, kaip Lietuvoje prigyja tikrosios demokratijos vertybės ir principai? O gal kaip tik tai, ką rusų politikai vertina kaip savo „demokratijos“ išskirtinumą ir vadina „suverenia demokratija“, dangstydami šia sąvoka tikros demokratijos nebuvimą?
Didelės dalies žmonių demokratijos veikimas vis dėlto netenkina. Tačiau ir šiuo atveju trūksta aiškumo. Kas konkrečiai jų netenkina? Ar jiems demokratijos per mažai, ar priešingai – per daug? Ar dauguma nepatenkintųjų yra tiesioginės demokratijos, ar autoritarinio, ar oligarchinio valdymo šalininkai?
Trumpai tariant, neaišku nei ko stinga mūsų demokratijos kritikams, nei kas džiugina giriančiuosius jos veikimą. Yra tik amžino nepasitenkinimo politikos „isteblišmentu“ akivaizdybė, per rinkimus išsiliejanti tai Naujosios sąjungos, Rolando Pakso ir Darbo partijos pergalėmis, tai Tautos prisikėlimo partijos šuoliu iš cirko į agorą ir valdžią.
Šis nepasitenkinimas paradoksaliai pats save kursto, vis atvesdamas į valdžią jį sukeliančias politines jėgas. Užuot pakeitęs tikrai ar tariamai blogą bei „supuvusį“ elitą į gerą ir „šviežią“, jis naikina politinį elitą kaip tokį ir griauna jo ugdymo galimybę bei sąlygas.
Šiam procesui apibūdinti tinka Vytauto Radžvilo kadaise vartota samprata – „padugniškumo ekspansija“. Jai vykstant, į valdžią išrenkami nebe tiek geriausi politikai pagal jų reputaciją, kiek necenzūrinio masių nepasitenkinimo įvaizdinės projekcijos.
Nepasitenkinimas paradoksaliai pats save kursto, vis atvesdamas į valdžią jį sukeliančias politines jėgas.
Kažkas yra sakęs, kad žmogumi beždžionė virto tada, kai pamačiusi save veidrodyje nusijuokė. Kodėl daugelis mūsų politikų supyksta, išsigąsta ir įsižeidžia, užuot pasijuokę, kai jų „perliukus“ parodo arba cituoja žiniasklaida? Pažangi demokratija mokėtų iš savęs pasijuokti ir į valdžią rinktų geriausiuosius; savo ruožtu degraduojanti demokratija, žiūrėdama į veidrodį, renka į valdžią tuos, kurie sako, kad kaltas veidrodis.
Liberali demokratija, kurios vidaus logika verčia naikinti nuosavus politinius elitus, virsta neliberalia demokratija. Liberali demokratija numato politinių elitų su jų atstovaujamomis idėjomis, ideologijomis, vertybėmis, programomis konkurenciją. Neliberali masių demokratija numato populistinį elitų naikinimą. Kas ateina į jų vietą, yra tai, ką Jose Ortega y Gassetas sakė apie tariamas masių idėjas: tik „žodžiais apvilkti troškimai“. Tūkstančio šimto vienuolikos dienų pobūdžio troškimai.
Masių demokratija nuvilia nuosavus lūkesčius: ji nori gerovės, kuriai pasiekti reikalingas tam tikras politinio elito stabilumas ir politikos tęstinumas; tačiau ji pati tą tęstinumą ir ardo. Dėl jos siautėjimo į valdžią per rinkimus pergalingai įsiveržia vis naujos partijos: Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho, Arūno Valinsko. Pastarosios dvi atsirado vien „žodžiais apvilktų troškimų“ pavidalu. „Prisikėliečiai“ net apsiėjo beveik be žodžių.
Maža to, Seimas kuo toliau, juo labiau fragmentuojasi. Per 2000 metų rinkimus į jį per sąrašus pateko keturios partijos, 2004-aisiais – šešios, pernai – septynios. Seimo frakcijos skaidosi, kuriasi naujos; jų nariai migruoja iš frakcijos į frakciją ir iš partijos į partiją. Pozicija maišosi su opozicija, kairė – su dešine. Nebeaišku, kas, kaip ir kokią planuoja politiką, kokias strategijas kuria ir kaip jas įgyvendina; kur ir tarp ko esama sutarimo, kur – skirtumų; galiausiai, kas atsakingas už tai, kas vyko, vyksta ir vyks.
Politika tampa vis labiau anonimiška ir neatskaitinga. Nuoseklumo, tęstinumo ir vykdymo pareikalauti darosi vis sunkiau, nes neaišku, kas yra atsakovai, koks yra jų įsipareigojimų turinys ir likimas. Ką apskritai manyti rinkėjams, praėjusį dešimtmetį pasikliovusiems kadaise populiariomis ir įtakingomis, o dabar veik išnykusiomis iš politikos jėgomis – Centro sąjunga, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Naująja sąjunga?
Politiniame gyvenime daugėja vaiduoklių. Masių demokratija į jį įneša vis daugiau chaoso ir beprasmybės. „Ši liaudies valdžia ir jos institutai gyvena tik šia diena, neturėdami aiškios, į ateitį nukreiptos programos; neįmanoma susigaudyti, ką jie veiks rytoj... Neaišku, kur mus veda valdžią turinčios jėgos, nes jos niekur neina, priešais jas nėra kelio, kurį būtų galima prognozuoti... Visa jų veikla nukreipta viena linkme – kaip nors išsisukti nuo kylančių problemų sprendimų, nepaisant to, kad šitaip atidedamos problemos vis kaupiasi... Tokia būna politinė valdžia, kai ją perima masės: visa aprėpianti ir kartu efemeriška.“
Ši J. Ortegos y Gasseto citata gerai nusako tą masių demokratijos būklę, kurioje atsidūrėme šiandien ir į kurią pastaruoju metu klimpome vis giliau. Į šią būklę, gana smarkiai besiskiriančią nuo tos demokratijos, už kurią balsavome per 1990 metų referendumą, įsiskverbė nemažai oligarchijos elementų. Oligarchijos ir masių demokratijos nuotaikos savo ruožtu susipina tai su tradicinių ir populistinių partijų priešpriešomis, tai su „valstybininkų“ ir „patriotų“ susidūrimais.
Kokią valstybės ateitį kuria šitie konfliktai? Ar jie apskritai ką nors kuria? Ar ne laikas rasti kitų skiriamųjų linijų, kurios gelbėtų politinę santvarką nuo išsigimimo, įprasmintų politinį dalyvavimą ir grąžintų politikai jos elitą, užuot jį naikinusios?
