Šiuo klausimu net socdemų patriarchas Algirdas Brazauskas per paskutinį savo partijos suvažiavimą rekomendavo partijos kolegoms postų laikytis tvirtai: „Ten yra daug žmonių, kurie subrendo ir atėjo į šį darbą ne dėl to, kad yra socialdemokratai, todėl kad mokėjo dirbti, plius dar buvo socialdemokratai. Reikia išlaikyti mūsų partijos statusą – manau, kai laikomasi tokios politikos, galima pasiekti ir rezultatų.“
Dažnas Lietuvos pilietis neretai patenka į situacijas, kai žmogus valstybinėse įstaigose yra žeminamas, jam susidaro įspūdis, kad valstybės tarnautojams ir biurokratams visiškai nerūpi žmonių reikalai ir kaip vienintelė išeitis iš padėties dažnai lieka kyšis.
Tokios kalbos neturėtų nieko stebinti, nes socialdemokratai – valdininkijos ir biurokratijos interesams atstovaujanti partija. Jų valdymo metai tapo biurokratijos aukso amžiumi Lietuvoje. Tai liudija ir skaičiai: nuo 2003 metų sausio 1 dienos iki 2009 metų sausio 1 dienos valstybės tarnautojų (neskaitant statutinių) skaičius padidėjo nuo 18 993 iki 30 144. Tad socialdemokratų meilė valdininkams yra natūrali, nes jie – beveik dešimtmetį šios partijos kurtos valdžios sistemos stuburas.
Kita vertus, gali kilti klausimas, ar biurokratija yra toks jau didis blogis valstybės gyvenime? Juk mūsų gyvenimą tvarko daugybė socialinių organizacijų, institucijų, kurių pagrindas – biurokratija. Sąvoka „biurokratija“ vartojama įvairiomis reikšmėmis – tai ir žmonės, dirbantys administracinėse įstaigose, ir organizacija, kurioje visos pareigos reguliuojamos griežtai apibrėžtų taisyklių, ir valdymo sistema, kurios pagrindas – pareigūnai. Niekur nepabėgsi nuo realybės, tačiau kiekviena didelė organizacija iš esmės yra biurokratiška.
Tačiau tai reiškia, kad beveik tik biurokratai piliečiams reprezentuoja valstybę. Mūsų valstybės tarnyboje egzistuojantis biurokratiškas mentalitetas, kai žmonių problemos sprendžiamos vadovaujantis beasmenėmis taisyklėmis, yra be galo gajus. Ne veltui didysis biurokratijos kritikas amerikiečių sociologas Robertas Mertonas yra pastebėjęs, kad biurokratų nelankstumas gali atvesti į biurokratinį ritualizmą – kai taisyklių laikomasi bet kokia kaina, net ir tada, kai įmanoma rasti geresnį sprendimą. Taip griežtas biurokratinių taisyklių laikymasis ilgainiui tampa svarbesnis už viską.
Todėl tarp visuomenės ir biurokratijos neišvengiamai kyla įtampa, kuri juntama ir nūdienos Lietuvoje. Dažnas Lietuvos pilietis neretai patenka į situacijas, kai žmogus valstybinėse įstaigose yra žeminamas, jam susidaro įspūdis, kad valstybės tarnautojams ir biurokratams visiškai nerūpi žmonių reikalai ir kaip vienintelė išeitis iš padėties dažnai lieka kyšis.
Biurokratijos didėjimas liudija, kad valstybė siekia kontroliuoti kuo daugiau sričių, o kai biurokratija įsismelkia visur, net ir ten, kur reikalingas paprastas žmoniškumas, kyla rizika iškreipti santykius. Gremėzdiškas kontroliuojantis biurokratinis aparatas tiek valstybės, tiek visuomenės funkcionavimą daro nepaslankų, užkerta kelią iniciatyvai.
Todėl numatomas valstybės aparato karpymas yra sveikintinas žingsnis. Tačiau būtų labai blogai, jei jo pagrindas liktų tik valstybės išlaidų mažinimas. Mūsų valstybės didžioji problema, kad neturime tam tikros biurokratijos kultūros ir tradicijų. Lietuvoje dažnai negalioja klasikiniai biurokratijos dėsniai, o galiojantieji trenkia sovietiniu naftalinu. Juk žinomas ne vienas atvejis, kai sprendimams trūksta nešališkumo, valstybės turtu disponuojama kaip savu, o į savo darbą žiūrima pernelyg asmeniškai.
Tad biurokratija tampa rimtu iššūkiu, į kurį reikėtų atsakyti veiksminga valstybės valdymo reforma. Be jos rengiamas valstybės tarnautojų mažinimas gali pasirodyti tik kaip politinis revanšas, o savo darbo vietose likusi valdininkija, persekiojama atleidimo baimės, grieš dantį ant centrinės valdžios. Tokiai reformai pasirengti reikia nuodugnaus darbo. Belieka viltis, kad po etatų mažinimo seks nauji žingsniai, kurie mūsų valstybės valdymo sistemai padės atsigręžti į žmogų.
