Vis garsiau viešojoje erdvėje (naujausias pavyzdys Seimo nario Pauliaus Saudargo paskelbta nuomonė „Sava saulė ar svetimos dujos“) reiškiamas pasipiktinimas dėl Energetikos ministerijos vaidmens ir rezervuoto požiūrio į siūlomas tokios apskaitos sistemos sąlygas, kurios, neva, diskredituoja Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekius bei požiūrį į atsinaujinančios energetikos plėtrą apskritai.
Mano supratimu, toks situacijos perteikimas yra supaprastintas, o diskusijų metu naudojantis apskritomis frazėmis dėl atsinaujinančių energijos išteklių plėtros naudos ir gyventojų vaidmens joje paskatinimo, sąmoningai į antrą planą išstumiamas realių sistemos kaštų visiems vartotojams įvardinimas.
Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad Energetikos ministerija yra ne kartą labai aiškiai deklaravusi, kad remia dvipusės apskaitos įteisinimą ir pačią tokios sistemos idėją, tačiau atkreipė dėmesį į jos modalumus, t.y. tokios sistemos kaštų paskirstymą ir būtinybę užtikrinti, kad sistema, kuria pasinaudos įstatymo projektu sukuriama nauja vartotojų kategorija – Gaminantys vartotojai – negultų ant visų vartotojų pečių per padidintą elektros energijos tarifą. Ministerijos pozicija yra labai aiški – negalime vienos vartotojų kategorijos patiriamų kaštų perkelti ant visų Lietuvos vartotojų pečių.
Ministerijos pozicija yra labai aiški – negalime vienos vartotojų kategorijos patiriamų kaštų perkelti ant visų Lietuvos vartotojų pečių.
Dažnai Seimo komitetuose svarstant įstatymo projektą dėl dvipusės apskaitos įteisinimo, skambėjo argumentas, kad siūloma sistema tereikš „ketvirtą skaičių po kablelio“ ir tai neženkliai įtakos elektros tarifo didėjimą.
Panašu tokie argumentai įtikino daugelį Seimo narių. Visgi norisi, kad neapgaudinėtume patys savęs ir visuomenės ir suprastume, kad:
1. Siūloma įstatymo redakcija reikš kaštus visiems vartotojams, o naudą (kad ir su lėtesniu atsipirkimu nei „saulės bumo“ atveju) vienai konkrečiai sukuriamai gaminančių vartotojų kategorijai;
2. Jei šiuo metu siūloma dvipusės apskaitos galimybę suteikti iki bus pasiekta 10 MW suminės įrengtosios galios saulės šviesos energijos elektrinių, tai lygiagrečiai siūloma nuostata, jog „Pasiekus 10 MW suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus“, o tai jau leidžia daryti prielaidą, kad apetitas augs bevalgant, taigi ateityje tokio „apynasrio“ gali ir nebelikti.
Kuo mažiau ribojimų, tuo aktualesnis tampa schemos kaštų klausimas – kaip užtikrinti, kad nepasikartotų antrasis „saulės bumas“, kai kiekvienas vartotojas parėmė gamintojus („verslininkus“) – kiekviena saulės šviesos elektrinėse pagaminta kilovatvalandė buvo paremta iki 1,63 Lt. ir ji buvo apmokėta visų vartotojų pinigais.
Kuo mažiau ribojimų, tuo aktualesnis tampa schemos kaštų klausimas – kaip užtikrinti, kad nepasikartotų antrasis „saulės bumas“, kai kiekvienas vartotojas parėmė gamintojus.
Dar kartą noriu visiems priminti, kad elektros energijos kainą, kurią elektros energijos vartotojas moka už iš tinklo suvartotą elektros energiją, sudaro ne tik elektros energijos gamybos kaina, bet ir kitų paslaugų – elektros energijos tiekimo paslaugų, elektros energijos persiuntimo paslaugų kainos bei viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kaina, pridėtinės vertės bei akcizo mokesčiai, todėl suvartota elektros energija ir pagaminta elektros energija nėra tapačios prekės.
O elektros tinklo negalime tapatinti su saugykla, kur, reikalui esant, galima nemokamai „pasaugoti“ ar „atsiimti“ elektros energiją, tarytum elektros energijos persiuntimo paslaugos neturėtų savo įkainių.
Pasižiūrėkime – gaminančio vartotojo į tinklą patiekiamos elektros energijos 1 kWh vertė yra apie 16 ct be PVM. Tuo tarpu iš tinklo buitiniam vartotojui patiekiama 1 kWh standartinio tarifų plano atveju kainuoja 39 ct be PVM. Taigi galvojant apie mainymąsi kilovatvalandėmis, kaip siūloma įstatymo redakcijoje, kuriai pritarė Seimas, kyla klausimas, kas apmoka susidariusį verčių skirtumą už grupės vartotojų vystomą verslo modelį?
Prieš įtvirtinant schemą vertėtų gerai įvertinti jos kaštus ir naudas įvairiems veikėjams ir „sudėti taškus ant i“. Tą padaryti kviečiame ir suinteresuotų institucijų derinimui pateiktame Vyriausybės išvados dėl šio įstatymo projekto siūlyme, kuriuo, beje, siūlome Vyriausybei pritarti įstatymo projekto tikslui, tačiau rekomenduojame atsižvelgti į pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo tikslinimo.
Ir jeigu jau bandome kaip argumentą pateikti visuomenei faktą, jog saulės šviesos energijos elektrinių gaminama elektra gali tapti alternatyva elektrai iš brangiai kainuojančių importuojamų dujų, tai tiesos dėlei pasakykime, kad iš dujų Lietuvoje pagaminama viso labo 17 proc. visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos.
Pritariu pono P.Saudargo raginimui „ženkime į saulėtą ateitį“. Ženkime, bet ženkime į ją ne visų elektros energijos vartotojų sąskaita, padidinus elektros energijos kainas. Skatinkime saulės energijos gamybą ir vartojimą savo reikmėms vadovaujantis pagrįstų kaštų padengimo principu.
Renata Cytacka yra energetikos viceministrė
