Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Simas Čelutka: Bėgti? Priešintis? Pabėgus priešintis?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Simas Čelutka Neseniai teko dalyvauti keliuose privačiuose pokalbiuose, kuriuose diskutuota apie galimus Rusijos agresijos prieš Lietuvą scenarijus. Pokalbių dalyviai, kuriuos būtų galima priskirti viduriniajai klasei, tikrai nesimpatizuoja Putinui ir baiminasi juodžiausių scenarijų, tačiau jų reakcija į pačių susikurtas pranašystes stipriai suglumino. Jų akivaizdžiu įsitikinimu, karinės agresijos atveju reikėtų bėgti iš šalies, o ne stengtis jai kaip nors padėti liekant Lietuvoje.

Ši nuostata buvo išsakyta kaip visiška „savaime suprantamybė‟, akivaizdybė, su kuria turėtų sutikti bet kuris „normalus‟ ir „sveikas‟ žmogus. Apie galimą pasipriešinimą – nesvarbu, kokiomis formomis – kalbantys asmenys tokiems žmonėms rodosi esą romantikai, kurie dar nesupranta, kokia rimta yra grėsmė ir kuo kvepia būsimas karas.

Jei galvoji apie pasipriešinimą, paprasčiausiai nesupranti situacijos rimtumo. Užtat šie žmonės, šiaip jau neskiriantys ypač daug savo laisvo laiko dabartinės (geo)politinės ir karinės padėties analizei, žino Vieną Didelį Dalyką – jei jau Putinas puls, mums jokių šansų, nušluos nuo Žemės paviršiaus. Ergo, geriau bėgti – taip bent jau išsaugosime savo individualias gyvybes.

Nežinios akivaizdoje vaizduotė pastebimai suaktyvėja. Šiandien ne tik tarptautinių santykių specialistai, tačiau ir tolimesnių profesijų piliečiai nerimaudami spėlioja, koks galėtų būti kitas Putino žingsnis.

Vietoje to, kad patys pasirūpintume savo šalies gynyba, mėginame įlįsti į Putino sielą (nors tai bergždžias reikalas) ir atspėti, puls jis Lietuvą ar ne. Jei jau puls, įsitikinę minėti pokalbininkai, tai tik pačia didžiausia jėga – branduoliniais ginklais, nuo Žemės paviršiaus nušluosiančiais Vilnių su visa Lietuva.

Lėtapėdžiai sąjungininkai, be abejo, nespės į pagalbą – net jei ir išreikš susirūpinimą atsakomaisiais smūgiais, iš to mums jokios naudos, mat mūsų jau paprasčiausiai nebebus. Keisčiausia stebėti, kaip tokio neįtikėtino rimtumo svarstymai vos ne per dvi minutes nusirita iki paskutinio, iš esmės techninio klausimo: ar būtų saugu bėgti į Europą, kurią gal jau ir visą iškart Putinas norės nušluoti nuo Žemės paviršiaus? Tai gal tada į Ameriką, ar Australiją? Vaizduotė aktyvuota intensyviausiu režimu, tačiau į bet kokias dvejones ji savimi pasitikinčiai atsako: o ką tu žinai, ką tas beprotis sumanė.

Į akis krenta tai, jog nupiešę tokį rimtą ir neįsivaizduojamai baisų ateities vaizdą piliečiai toliau užsiima savo įprastais kasdieniais reikalais. Nors pagal jų įspūdingą scenarijų netolimoje ateityje plyti visiškas lietuviškos kasdienybės sunaikinimas, ja toliau mėgaujamasi lyg niekur nieko.

Svarbiausia, jog galimybę priešintis liekant šalyje jie sutinka ironiškai, traktuoja kaip „idealizmą‟. Kova ir pasipriešinimas iškart įsivaizduojami pasitelkiant senuosius baisiuosius Antrojo pasaulinio karo vaizdinius – apkasai, artilerija, bombos, tankai, karinė aviacija, gal net ir konclageriai.

Pagal šią vaizdinių dėlionę, karo metu iš fizinių asmenų Lietuvoje turėtų likti tik kareiviai ir karininkai, gal kažkiek medikų, gal dar politikai, tuo tarpu visi gyvenamieji namai ir daugiabučiai galėtų ramiausiai ištuštėti, tolimajam saugiajam pasauliui noriai priimant šimtus tūkstančių lietuvių emigrantų.

Jei ne Hirošima (gal vis tik ne iškart atakuos branduoliniais ginklais...), tai bent jau kažkas panašaus į Stalingradą ar Berlyną. Pagal šią vaizdinių dėlionę, karo metu iš fizinių asmenų Lietuvoje turėtų likti tik kareiviai ir karininkai, gal kažkiek medikų, gal dar politikai, tuo tarpu visi gyvenamieji namai ir daugiabučiai galėtų ramiausiai ištuštėti, tolimajam saugiajam pasauliui noriai priimant šimtus tūkstančių lietuvių emigrantų.

Ir dingojasi gi kažkodėl, kad tūlas taip ar panašiai manantis visgi neabejoja, jog daugelis „šiaip gyvenančių‟ kolegų lietuvių liks šalyje – aš pirmesnis, aš gudresnis, o likusi dauguma greičiausiai nesusizgribs.

Viešai šis asmuo neragina visų lietuvių palikti šalį. Viena vertus, tai jų privatus reikalas – aš nesikišu į jų sprendimus, o jie į mano. Antra vertus, o gal vis dėlto šalyje likę lietuviai kaip nors su vėluojančių sąjungininkų pagalba atsilaikys – tokiu atveju po šiokios tokios pertraukos bus galima sugrįžti į brangiąją Tėvynę.

Taip galvojantieji be didesnės moralinės įtampos taiko sau išimtį, nesusimąstydami, jog šitaip svarstydami jie ir kitiems bendrapiliečiams suteikia tokią pat teisę išimtį taikyti sau. Jie nesusimąsto, kad jei lemtingomis akimirkomis viduje sau išimtį pritaikys daugelis piliečių, valstybei grės išnykimas.

Tiesa, tarp emigruoti svarstančiųjų pasitaiko tokių, kurie – tarsi tai nebūtų idealizmas – sako lobinsią už Lietuvą užsienyje ir atkreipsią pasaulio dėmesį į Rusijos vykdomą karą prieš Lietuvą. Kaip dar visai neseniai tai darė ateitininkai, santariečiai ir kiti lietuvių susivienijimai Amerikoje.

Juk intelektualai – tai ne kariai, ką jie čia veiks, bus tik patrankų mėsa, o štai raumeningi „darbininkai‟ esant būtinybei galės imti ginklą į rankas. Intelektualai pamiršta, jog kare – ir ypač naujo tipo Rusijos kariaujamame kare – už fizinę parengtį ne mažiau svarbi dvasinė parengtis.

Šiame kare, naudodama galingus propagandos ginklus, putinizmo ideologija siekia demoralizuoti, sugriauti nepriklausomybės idėją ir valstybingumo prasmę, įtikinti, jog išsvajotosios ES ir NATO yra nieko vertos, o vakarietiškos vertybės – vien kamufliažas, gražiai skambantys paistalai, neturintys ryšio su „kietąja‟ tikrove.

Pastarieji dalykai formuojasi ne (vien) kūne, o sąmonėje – joje formuojasi įsitikinimai, vertybės, principai, tikslai ir orientyrai. Kaip tik šiuose veiklos baruose nūdienio karo akivaizdoje mūsų intelektualai dar ir kaip turėtų ką veikti – nors pasauliui taip pat dar labai daug reikia aiškinti apie visą situaciją, sandūrose su banditais ir žaliaisiais žmogeliukais argumentų, pavyzdžių, paskatinimų ir priminimų kur kas labiau reikės saviems piliečiams.

Būtent karas priverčia vėl iš naujo apmąstyti ir įvertinti valstybingumo pamatus bei laisvės prasmę: už kokius principus kovojame, kas mūsų priešas, ko verta konstitucija, kas yra politinis orumas ir pan. Šių temų, pavyzdžių bei argumentų sklaida besiginančių piliečių tarpe sudaro svarbų pasipriešinimo agresijai komponentą.

Ar šiai sklaidai būtinas fizinis buvimas Lietuvoje? Svarstytina. Vis dėlto, nepaisant globalizacijos ir informacinių technologijų pažangos, iš užsienio siunčiamos žinutės gali ir nepasiekti savo adresatų, mat užimamose teritorijose okupantas paprastai blokuoja jam nepalankios informacijos srautus.

Politinį valstybės gyvenimą akyliau sekantis skaitytojas šioje vietoje gali paprieštarauti nurodydamas, jog lietuviai, prisimindami istorijos žaizdas ir stebėdami dabar vykstantį Rusijos karą prieš Ukrainą, kaip tik prabudo ir yra nusiteikę gintis. Išties, viešojoje erdvėje viskas atrodo lyg ir neblogai – tiek daugelis politikų, tiek ir reikšminga kritinė piliečių mažuma – demonstruoja pagirtiną solidarumą ukrainiečiams, stipriai ir adekvačiai kritikuoja Rusijos veiksmus; žiniasklaida taip pat dirba neblogai, pakankamai išsamiai nušviesdama įvykius Rytų Ukrainoje; pastebimai padaugėjo žinomų Vakarų analitikų ir rusų opozicionierių straipsnių vertimų.

Tačiau turėtume savęs ir vieni kitų paklausti: ar nesama tyliai rusenančio atotrūkio tarp asmeninių nuojautų ir viešosios retorikos? Galbūt, kol puolama Ukraina, o ne Lietuva, ne taip ir sunku viešai demonstruoti solidarumą ukrainiečiams?

Minimą atotrūkį iš dalies lemia atsakomybės, pilietinio solidarumo ir apskritai politiškumo trūkumas.

Tyliai svarstantieji emigruoti galvoja, jog dilema „bėgti ar nebėgti‟ yra visiškai privatus, „šeimyninis‟ klausimas. Jie atsisako pripažinti politinę tokio sprendimo reikšmę, nors pasirinkimas bėgti veikiausiai sumažins, o ne padidins bendrijos išlikimo šansus.

Tyliai svarstantieji emigruoti galvoja, jog dilema „bėgti ar nebėgti‟ yra visiškai privatus, „šeimyninis‟ klausimas. Jie atsisako pripažinti politinę tokio sprendimo reikšmę, nors pasirinkimas bėgti veikiausiai sumažins, o ne padidins bendrijos išlikimo šansus.

„Privatininkai‟ neklausia geriau situaciją išmanančių bendrapiliečių: ką konkretaus jūs siūlote daryti mums, kurie negali arba bijo imti ginklą į rankas ir eiti į priešakines linijas? Ar esate paruošę aiškią, išsamią, kuo daugiau piliečių įtraukiančią šalies gynybos strategiją, taip pat pasipriešinimo planą okupacijos atveju? Mums reikia sąrašo konkrečių veiksmų, kurių galėtume imtis būdami šalyje, tačiau nebūtinai karščiausiuose susirėmimų taškuose. Galbūt dėl bendro reikalo būtų galima kažkaip naudingai panaudoti mūsų turimas profesines žinias, įgytus įgūdžius, o taip pat ir dalį atliekamų sąnaudų?

Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti užduodami dar iki vienašališkai nusprendžiant, emigruoti ar ne. Be abejo, ir emigravus įmanoma nuveikti reikšmingų darbų dėl savo šalies, tačiau geriau pirma išsiaiškinti, ar tikrai visos galimybės padėti būnant Lietuvoje yra išsemtos, taip pat kokia pagalba iš užsienio iš tiesų būtų veiksminga. Juk, šiaip ar taip, reikia nepamiršti ir jau emigravusių lietuvių – dalis jų turbūt jaus pareigą padėti savo šaliai, bet ar jie žinos kaip tai padaryti? Apie šiuos dalykus reikia kalbėtis su tais, kurie situaciją išmano geriau, kurių darbas arba savanoriškai prisiimta pareiga yra išsami jos analizė.

Tiesa, pastarieji taip pat galėtų būti kur kas aktyvesni. Išties, kurgi ta gynybos strategija, konkrečius veiksmus numatantys pasipriešinimo planai? Kur plačiai prieinama informacija apie tai, kaip paremti kariuomenę, Šaulių sąjungą? Kur simuliaciniai mokymai, kuriuose būtų paaiškinta ir parodyta, ką daryti vietos gyventojams į miestą ar miestelį veržiantis ginkluotiems banditams arba karinėms grupuotėms?

Ką tiksliai reikia daryti tokiais ir panašiais atvejais? Kaip sėkmingai atremti informacines atakas? Ir tai tik klausimų ledkalnio viršūnė, svarstant išsamiai jie taps kur kas specifiškesni ir konkretesni. Ar nuodugniai apgalvoti šie klausimai? Ir kas tiksliai atsakingas už atsakymų pateikimą? Valstybės gynimo taryba? Prezidentūra? Gynybos ministerija? Vidaus reikalų ministerija?

Nei piliečiai, nei politikai šiandien nekelia tokių klausimų. Ši situacija liudija politinės atsakomybės ir piliečių tarpusavio komunikacijos stoką. Taip ir gimsta už uždarų durų, „virtuvėse‟ priimami sprendimai, su bendrapiliečiais ir politiniais atstovais nesitariant apie bendrojo gėrio požiūriu naudingiausią variantą.

Kaip paaiškinti situaciją, kuomet valstybei patekus į bėdą jos subjektai ją palieka, o ne gina? Kodėl trūksta valios prisiimti atsakomybę už savo šalies likimą? Iš kur kyla šios individualistinės nuostatos, abejingumas, kartais netgi atviras cinizmas?

Aptariami vertybiniai orientyrai negimė idėjiniame vakuume. Nors esant reikalui būtų galima išvardinti ne vieną kultūrinį šaltinį ar įtakos trajektoriją, šioje vietoje siūlyčiau atsigręžti į vieną įtakingiausių Vakarų politikos filosofų Thomą Hobbesą, kuris moderniosios valstybės teoriją pagrindė kontrakto idėja.

Supaprastinant, kontrakto idėja yra apytikriai tokia: piliečiai, iš prigimtinės pereidami į pilietinę būklę, dalį savo teisių perleidžia suverenui, mainais į tai iš pastarojo gaudami garantiją, jog bus užtikrintas jų saugumas. Idant išvengtų prigimtinėje būklėje kerojančio visų karo su visais, žmonės sudaro sutartį ir sukuria galingą dirbtinį kūną – visus juos atstovaujančią valstybę, kurios atsiradimo vienintelė prasmė yra piliečių saugumo užtikrinimas ir taikos palaikymas. Jeigu suverenas nesugeba įgyvendinti šių tikslų, kontraktas nustoja galioti.

Panašu, jog bent dalis į bėdą patekusios šalies piliečių ją palieka vadovaudamiesi būtent šia kontrakto logika: jei valstybė manęs nebegali apginti, dingsta visi jai turėti įsipareigojimai, esu moraliai laisvas ją palikti ir įsipareigoti tai valstybei, kuri pajėgs mane apsaugoti.

Tai įtakinga ir iš dalies įtikinanti politinio įsipareigojimo teorija. Tačiau ji tikrai nėra vienintelė. Pats Hobbesas savo teoriją priešpastatė kitai reikšmingai politinės mąstysenos tradicijai – respublikonizmui, kuriame politinis įsipareigojimas buvo susietas su konstitucijos ir respublikos principų gynimu bei laisvės ir dorybių kultivavimu. Šiandieninių įvykių akivaizdoje šių svarbių tradicijų įtampą verta aktualizuoti ir įtraukti į asmeninių pasirinkimų bei įsipareigojimų „skaičiavimus‟.

Pasak romėnų respublikono Cicerono, asmens likimas ir gerovė tiesiogiai priklauso nuo valstybės gerovės: jei sunaikinama patria, respublica, pilietis praranda galimybę deramai kultivuoti dorybes, pažeidžiamas jo pilietinis orumas, taigi jis galiausiai nukenčia ir kaip asmuo.

Machiavellis aiškino, jog šalies gyvenimo būdas – kultūra, papročiai, kasdienybė – tiesiogiai priklauso nuo šalies politinių institucijų būklės. Pastarosioms nykstant, nyksta ir specifinis gyvenimo būdas, kuriuo iki tol gyveno asmuo.

Kaip tik iš čia ir kyla asmens įsipareigojimas ginti jam brangų gyvenimo būdą, taigi politines institucijas – visų pirma respublikos konstituciją. Dar kiti respublikonai argumentavo, jog įsipareigojimas valstybei kyla iš įsipareigojimo tėvams ir/arba protėviams, paklojusiems pamatus tai valstybei, kurią paveldėjome.

Tai tik iš pažiūros trivialios įžvalgos. Dalies piliečių jos jau (ar dar?) neįtikina. Kai kam tokia galvosena kvepia „idealizmu‟. Ciceronui ir daugeliui vėlesniais amžiais juo sekusių respublikonų patriotizmas kaip tik buvo racionali, dabar sakytume – realistinė meilė. Jiems atrodė realu, kad išlikti ir klestėti gali tik ta valstybė, kurios piliečiai rūpinasi bendruoju gėriu, o ne vien savo asmeniniais interesais. Šiandien pats laikas kelti klausimą, ar respublikoniškasis patriotizmas nėra adekvatesnis ir kaip tik „realistiškesnis‟ atsakas Putino neoimperializmui už hobsišką individualizmą, kuriame politinis įsipareigojimas kyla tik iš vieno siauro šaltinio: individualios mirties baimės.

Respublikonai nemano, kad individo gyvybė yra nesvarbi, tačiau siūlo jos reikšmę susieti su kitais svarbiais dalykais: politinės laisvės ir lygybės principais, respublikos institucijų apsauga ir kultivavimu, pilietine savigarba, taip pat tokiomis dorybėmis kaip drąsa.

Pastarosios netrūksta ukrainiečiams, kuriuos dabar įvairiais būdais palaikome. Ir vargu, ar vien šalies dydis lėmė tai, jog po Krymo aneksijos ir siautėjimų Donbase visi „šiaip gyvenantys‟ 45 milijonai ukrainiečių staiga neišvyko iš šalies. Būtent Vakarų Ukrainos piliečiai dabar žūsta Rytų Ukrainoje; vadinasi, ne traukiamasi dar toliau į vakarus, o neriama tiesiai į patį karo veiksmų žaizdrą rytuose. Lygiai kaip nebuvo traukiamasi nuo mirtinų snaiperių kulkų Maidane.

Ir kaipgi mes šiandien vertiname šių žmonių pasirinkimus? Jei nuosekliai vadovautumėmės individualistine logika, turėtume juos laikyti neracionaliais, nelogiškais, absurdiškais, beprasmiais. Juk jie visi „dėl kažkokių principų‟ nusprendė aukoti esminę vertybę – savo brangią gyvybę. Betgi dabar laikome juos didvyriais, taip pat kaip ir Sausio 13-osios aukas.

ūtent Vakarų Ukrainos piliečiai dabar žūsta Rytų Ukrainoje; vadinasi, ne traukiamasi dar toliau į vakarus, o neriama tiesiai į patį karo veiksmų žaizdrą rytuose. Lygiai kaip nebuvo traukiamasi nuo mirtinų snaiperių kulkų Maidane.

Reziumuojant: svarbių politinių klausimų vieni kitiems neužduodame ir išsamių šalies gynybos planų iš dalies stokojame dėl įsisenėjusio įpročio kitiems perleisti atsakomybę už šalies gerbūvį.

Mums atrodo, kad konstitucija, politinės institucijos, kariuomenė, pasienis – visa tai kažkur toli nuo mūsų, mes jų nesukūrėme, todėl ne mes turime jais rūpintis.

Mūsų įsivaizduojamoje „sutartyje‟ su valstybe nėra punkto apie mūsų pareigas, juo labiau apie pareigą ginti valstybę karinės agresijos akivaizdoje – tai ji privalo mus apginti.

Mes įpratę sau taikyti išimtį – tegul kiti, jei jau taip nori, dega „respublikonišku romantizmu‟, rizikuoja gyvybėmis dėl kažkokių neracionalių išmislų.

Ar tikrai toks turėtų būti mūsų požiūris į savo valstybę? Winstonas Churchillis yra sakęs: „Požiūris – tai nedidelis dalykas, padarantis milžinišką skirtumą.‟ Nuo to, kaip piliečiai šiandien traktuoja savo ir valstybės santykį, priklausys abiejų santykio dėmenų likimas grėsmės akivaizdoje. Viliuosi, kad daliai mano bendrapiliečių dar ne vėlu savąjį požiūrį permąstyti. Lygiai taip pat tikiuosi, kad atsakingieji pareigūnai ir aukščiausieji politikai supranta dalykiško dialogo su visuomene būtinybę. Atidėlioti paprasčiausiai nebėra kada.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min