-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vilija Aleknaitė-Abramikienė: Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų?

Šio straipsnio pavadinimas ne kažin ką sako jaunesnės kartos skaitytojui. Todėl priminsiu, kad tai yra eilutė iš XIX a. parašyto komunistų himno „Internacionalo“, dar ir šiandien giedamo jų tarptautiniuose suvažiavimuose: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo!“ Mūsų laikais pasaulio socialistai ir komunistai savo tarptautinį susivienijimą tebevadina „socinternu“, t.y. „socialistų internacionalu“.

Tačiau prisiminti seną komunizmo šmėklą mane paskatino ne šioji sąvokų giminystė (bambagyslė?), bet XXI a. aktualijos: šiuolaikinių socialistų, kuriems Lietuvoje atstovauja socialdemokratai, atkaklūs bandymai pertvarkyti visuomenę pagal „nediskriminavimo principą“, iš pagrindų pakeičiant šeimos sampratą.

Siekiama politinėmis ir teisinėmis priemonėmis paneigti moters ir vyro santuokiniu ryšiu pagrįstos šeimos prigimtinį išskirtinumą ir prilyginti jam visus kitus praktikoje sutinkamus žmonių bendro gyvenimo modelius,

Siekiama politinėmis ir teisinėmis priemonėmis paneigti moters ir vyro santuokiniu ryšiu pagrįstos šeimos prigimtinį išskirtinumą ir prilyginti jam visus kitus praktikoje sutinkamus žmonių bendro gyvenimo modelius, t.y. juos institucionalizuoti. Sekuliarioji visuomenės dalis vis dažniau ir atviriau reiškia nepakantumą bet kokiems seksualinės laisvės suvaržymams.

Apsiginklavusios vadinamuoju „nediskriminavimo principu“, kairiųjų organizacijos reikalauja vis naujų teisių vis naujoms grupėms ir gyvenimo praktikoms. Šis tariamai modernus siekis turi gilias istorines šaknis, ir jos glūdi pirmiausia socializme, o ne liberalizme, kaip šiandien populiariai galvojama Lietuvoje.

Liberalai šiuo klausimu tėra socializmo bei anarchizmo priedėlis.Tuo tarpu revoliucingi socialinės inžinerijos užmojai, siekiantys sulyginti nesulyginamus dalykus ir žmogaus teisių vardan „išlaisvinti individą“ nuo jį neva pavergiančios moralės, kurią „primetė“ Vakarų krikščionybės tradicija, paradoksaliu būdu suvienija Markxą, Leniną, bolševikinę porevoliucinę Rusiją, šiuolaikinius Vakarų kairiuosius ir socialdemokratės ponios Aušrinės Marijos idėjiškai globojamas Lietuvos feministes.

Visa „seksualinė revoliucija“, o ypač – seksualinių mažumų emancipacijos istorija Europoje yra visų pirma pačios socialdemokratijos raidos atspindys ir išraiška.

Nes visus lemtingus politinius ir teisinius pokyčius, deklaracijas, rezoliucijas ir įstatymus šioje srityje iniciavo ir patvirtino būtent kairieji Europos politikai. Lietuvos Socialdemokratų atstovai, paklusdami socialistų frakcijos ir socinterno reikalavimams, Europos Parlamente balsavimu jau pritarė ne vienam politiniam dokumentui, kuriuo siekiama „žingsnis po žingsnio“ Europos valstybėse įteisinti naująją socialinę tvarką.

Senieji partijos vadai A.Sakalas ir a.a. A.Brazauskas, reikia manyti, nebūtų pritarę visuomenės pagrindus ardančiam radikalizmui, tačiau sugrįžę į valdžią dabartiniai socialdemokratai vis atviriau agituoja už radikalius pokyčius.

***

Lietuvos viešojoje erdvėje nuolat skamba seksualinių mažumų teisių tema: ji siurbte įsiurbia TV žiūrovą ir laikraščių skaitytoją gerai sustyguotu daugiabalsumu.

Vienoje laidoje trapus jaunuolis skundžiasi dėl tautiečių netolerancijos, kitoje girdime jau gerai pažįstamą balsą, primygtinai reikalaujantį visko, kas tik įmanoma – vedybų, įsivaikinimo teisės ir t.t., o kai lietuviška publika anapus ekrano per stipriai įkaista dėl tokio jai neįprasto spaudimo ir ima svaidytis keiksmų žaibais, akceleratorius atleidžiamas ir laikraščiuose pateikiamos pavyzdinės istorijos apie gėjų ir lesbiečių šeimas, neva jau šiandien gyvenančias Lietuvoje tarp mūsų ir auginančias vaikus (tiesa, kol kas dar tik savus, biologinius).

Kiekvieną, abejojantį dėl kuo skubesnio vienalyčių santuokų įteisinimo, jau įprasta laikyti pažangiosios žmonijos priešu, jos ateities stabdžiu, represyviai nusiteikusiu religiniu fanatiku, o laikraščiuose pateikiamos istorijos ragina jį dar ir susigėsti dėl nejautrumo: na, argi gražu neatsižvelgti į tokių kultūringų, nors ir ne visai įprastai gyvenančių bendrapiliečių norus?

Politiko darbas – išklausyti žmones ir suprasti jų poreikius. Bet kai netradicinį poreikį turintis žmogus kategoriškai sako: tai yra mano teisė, politikas visada privalo stabtelėti ir pasverti, ar įgyvendinę šio asmens norus, neužkirsime kelio kitų asmenų teisėtiems lūkesčiams. Ir todėl verta panagrinėti, kiek pagrįstos seksualinių mažumų pretenzijos į santuoką bei įvaikinimą.

***

Iš 1992-1996 m. Seimo kadencijos, kuri man buvo pirmoji, įsiminiau tris stiprią ideologinę potekstę turėjusius darbus: vadovavau komisijai, išsaugojusiai dabartinį Seimo barikadų fragmentą, dalyvavau rengiant Religinių bendrijų įstatymą ir balsavau „už“ sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnio, kriminalizavusio „vyro lytinį santykiavimą su vyru“, panaikinimą.

Iš anksto pasakysiu, jog didžiuojuosi prisidėjusi prie visų trijų sprendimų – pirmąjį pasiūliusi, kuriant antrąjį dalyvavusi, o trečiajam – neprieštaravusi.

Pripažindama homoseksualius veiksmus nuodėmingais ir kviesdama nuo jų susilaikyti, Bažnyčia nesigviešia nei pasaulietinio teisėjo, nei įstatymų leidėjo vaidmens.

Šiandien, nepaisydama nei kairiųjų, nei dešiniųjų radikalų, dėl BK apsispręsčiau taip pat. Nes panaikindami baudžiamąsias sankcijas už jau minėtus lytinius veiksmus, mes išėjome iš totalitarinės sistemos, simboliškai palikdami praeityje abi okupacijas – tiek sovietinę, tiek ir nacistinę.

Kad ir kaip pakiliai tai skambėtų, tą akimirką mums dar kartą, dar truputėlį baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Šis tolerancijos gestas nesikirto ir su krikščioniškąja asmens samprata. Kiekvienas asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi neatimamą prigimtinį orumą. O pripažindama homoseksualius veiksmus nuodėmingais ir kviesdama nuo jų susilaikyti, Bažnyčia nesigviešia nei pasaulietinio teisėjo, nei įstatymų leidėjo vaidmens.

Ji tik skelbia principus, kuriuos tiki esant visuotinius ir naudingus visų žmonių bendrajam gėriui. Visai priešingai negu įtikinėja jos didieji kritikai – kairieji ir ateistai. Ir čia jau klausimas nebe Bažnyčiai, o pasaulietinei valstybei: kaip galėjo atsitikti, kad už pamokslą, raginusį atsisakyti homoseksualių santykių, 2005 m. Švedijos liuteronų kunigas atsidūrė kalėjime? Dar vienas Jonas Krikštytojas naujosios demokratinės tvarkos laikais ?

Reikia pripažinti, jog pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį santykiai tarp Lietuvos valstybės ir seksualinių mažumų klostėsi ramiai. Visuomenėje drauge su augančia tolerancija pamažu radosi ir supratimas, kad vedantys bendrą ūkį gėjai ar lesbietės turėtų turėti galimybę teisiškai tvarkingai įforminti nuosavybės santykius ir tuo būdu įgyti „de facto“ statusą, apsaugotą valstybės.

Naujasis Civilinis kodeksas, paremtas vakarietišku sutarčių laisvės principu ir priimtas 2000 m., suteikė daug galimybių jį lanksčiai taikyti. Partnerystės institutas, kuris iki galo taip ir nebuvo įteisintas, Civiliniame kodekse buvo numatytas tik skirtingų lyčių poroms. (Kaip tik todėl valdantieji pastaruoju metu ketina visai išbraukti šį apribojantį institutą iš CK, kad vėliau plačiai atvertų vartus vienalyčiams santykiams.)

Priėmus Civilinį kodeksą, iš seksualinių mažumų atstovų pasigirdo daug kritikos. Buvo ir tebėra sakoma, kad neturinčios jokio civilinio statuso vienalytės poros patiria sunkumų, pavyzdžiui, paveldėdamos mirusiojo partnerio būstą, lankydamos artimą asmenį ligoninėje arba siekdamos ilgalaikių pasimatymų kalėjimuose. Konservatyvių politikų atsakymas: ir be civilinio statuso galima įstatymiškai išspręsti šias buitines problemas.Tuo tarpu liberalai prieš 2012 metų rinkimus prabilo apie partnerystės statuso suteikimą vienalytėms poroms.

Manau, nesuklysiu pasakiusi, jog anksčiau ar vėliau, vienokių ar kitokių poslinkių tarpusavio supratimo link būtų jau įvykę, jei pati Gėjų lyga ir kiti panašūs veikėjai rodytų didesnę pagarbą savo valstybei ir visuomenei, jei nuoširdžiai siektų kompromiso ir santarvės.

Anksčiau ar vėliau, vienokių ar kitokių poslinkių tarpusavio supratimo link būtų jau įvykę, jei pati Gėjų lyga ir kiti panašūs veikėjai rodytų didesnę pagarbą savo valstybei ir visuomenei,

Bet matome visai priešingą dalyką: „teisių“ gynėjai ėmė kelti maksimalius reikalavimus, norėdami gauti viską, kas būdinga prigimtinei šeimai – santuokas, įsivaikinimo galimybę ir visas kitas iš to išplaukiančias teises bei lengvatas.

„Jūs neturite teisės mums drausti!“ – atkakliai tvirtina gerai pažįstamas aktyvistas. Klausaisi jo ir galvoji: kas galėjo taip paveikti Lietuvos „naujuosius kairiuosius“, kad jie ėmė elgtis šitaip neracionaliai? Juk visai aišku, kad tyliąją visuomenės daugumą pernelyg radikalūs reikalavimai tiktai atstumia, o kompromiso ir santarvės siekis vėl atitolsta ir užleidžia vietą priešiškumui.

Kas tai – elgesys veikėjų, užsidirbančių pragyvenimui iš dirbtinai kuriamo visuomenės susipriešinimo? Nejaugi jiems tikrai mokama iš kokių nors paslaptingų fondų tik už tariamai tolerantiškos, o iš tikrųjų – už tarpusavyje susiskaldžiusios ir radikalėjančios Lietuvos kūrimą? Tai klausimai, kuriuos man nuolat pateikia Lietuvos rinkėjai. Kas į juos galėtų atsakyti?

Trumpai pažvelkime į Prancūziją. Šioje šalyje vienalytės poros jau ilgesnį laiką gyveno registruotos partnerystės režimu. Apie prancūzų toleranciją laisvos moralės įpročiams nuo senų laikų sklinda legendos.Tačiau šiandien prancūzai šimtais tūkstančių plūsta į gatves, ir tikrai ne vien tie, kuriuos nuolat rodo televizija ir kurie remia socialisto prezidento F.Hollande‘o šūkį: „Santuoka – visiems!“

Paryžiaus ir kitų miestų gatves tiesiog užtvindė minios, reikalaujančios paisyti prigimtinės šeimos ir vaiko teisių į tėvą vyrą ir motiną moterį. Prigimtinių teisių gynėjai žemutiniuose Parlamento rūmuose jau pralaimėjo socialistams, nes pastarieji jame turi daugumą. Ir štai Prancūzija tapo gyvu pavyzdžiu, kaip tolerantiška ir žmogaus teises gerbianti visuomenė gali būti politikų suskaldyta ir supriešinta.

Kokia bus tolimesnė šios valstybės raida, pamatysime. Tačiau kai kurias išvadas jau dabar galime padaryti. Pirma, akivaizdu, kad tuo pat metu ne vienoje ir ne dviejose, o kur kas daugiau valstybių staiga iškeltas „vedybų visiems“ ir „įsivaikinimo visiems“ politinis siekis neatsirado be dirigentų.

Veikia įtakingos lobistų pajėgos, užgriebiančios ir mūsų žemelę. Antra, leidžiama suprasti, kad nebus skaitomasi su radikalios socialinės inžinerijos priešininkais, kokią daugumą tie kliudantys priešininkai besudarytų konkrečioje valstybėje. Perfrazuojant vieną tautų vadą, „tam ir yra socialistų partijos šiame pasaulyje, kad visi nepritariantys pritartų” (?)

Ir trečia. Prancūzijos patirtis liudija, kad nepaisoma net nuosaikesniųjų gėjų nuomonės. Šios šalies žiniasklaida skelbė, jog yra nemažai tokių, kurie abejoja santuokos būtinybe ir nepritaria įsivaikinimui. Ar tokiems gėjų „oportunistams“ visai nepalikta vietos prie jų teises neva ginančiųjų stalo?

***

Dar gerai pamenu netolimus laikus, kai mus mokę demokratijos pradžiamokslio vakariečiai kalbėdavo apie pliuralizmą. Nepasakytum, kad šioji teorija būtų visai be trūkumų, nes ji pašalino iš akiračio universaliąsias gėrio ir blogio skirtis, o tuo pačiu – kvestionavo ir visuotinai reikšmingų vertybinių sprendimų galimybę.

Vis dėlto ji turėjo ir vieną privalumą – pasaulio daugialypumo ir įvairovės viziją, kuri asmeniui, ką tik ištrūkusiam iš totalitarinės kontrolės gniaužtų, žadėjo bent šiokią tokią galimybę išlikti savimi.

Pliuralizmo pagrindu pokomunistiniuose kraštuose tikėtasi sukurti socialinės santarvės projektą, kuris leistų tinkamai reaguoti į skirtingus visuomenės narių poreikius (Reikia pasidžiaugti, kad tuo keliu Lietuva jau gana toli nuėjo: apsilankius, tarkim, bet kuriame proto negalios asmenims skirtame dienos centre nesunku įsitikinti, kaip kūrybiškai juose dirbama ir kaip pasikeitė požiūris į asmens orumą per du mūsų nepriklausomybės dešimtmečius.)

Beje, logiška manyti, kad specifiniai visuomenės narių poreikiai turėtų būti tenkinami atsižvelgiant į jų prigimtį bei pobūdį, apie tai rašė dar Aristotelis „Nikomacho etikoje“. Tačiau kairieji žmogaus teisių aktyvistai diktuoja Europai visai priešingas madas. Jie kelia visko su viskuo sulyginimo bangą.

Kaip ironizuoja austrų žurnalistas M.Prulleris, mūsų dienomis yra rašoma „suvienodinimo knyga“, nes, anot žurnalisto, pagal vadinamojo nediskriminavimo principo sumanytojus, visa, kas išryškina skirtybes, yra blogis, o kas jas sulygina – besąlygiškas gėris.

Sulyginti ar ignoruoti akivaizdžius skirtumus yra vienas ir tas pats. O juk kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad tarp moters ir vyro sąjungos bei tos pačios lyties sąjungų šiokių tokių skirtumų vis dėlto yra... Ir jeigu kai kurie žmonės nepritaria prigimtinės šeimos ir vienos lyties porų vienodam traktavimui, tai tikrai ne todėl, kad jie pavydėtų praleistos egzotiškos progos, o tik todėl, kad yra įsitikinę, jog prievartinis skirtumų nutrynimas ir klaidingomis prielaidomis pagrįsti teisiniai sprendimai daro žalą be išimties visai visuomenei.

Skirtumų niveliavimo keliu jau nueita taip toli, kad bandoma neigti net prigimtinius lyčių skirtumus. Mūsų laikų socialistams ir jiems pritariantiems „gender mainstreamingo“ ideologams lytis tėra socialinis konstruktas, kitaip tariant, visuomeniškai įgyta, o ne įgimta asmens tapatybės šerdis.

Naujųjų kairiųjų nuomone, lytį asmuo pasirenka, o ne gauna gimdamas? Vadinasi, lytinė tapatybė gali būti kaitaliojama – užsimanęs gali pasiskelbti esąs tai vyras, tai moteris? Savo užmoju prieš prigimtį tokia lytiškumo samprata labai primintų Stalinui ištikimų sovietinių mokslininkų pastangas paneigti genetikos mokslą.

Bet ir tai ne viskas. Kaip rašo Vienos universiteto teisės daktaras J.Cornidesas, „absurdo viršūnė pasiekta, kai vieno parlamento sprendimu iš teisinio žodyno pašalintos tėvo ir motinos sąvokos“ (turima galvoje Jungtinė Karalystė. Vietoje tėvo ir mamos sąvokų ten siūloma dokumentuose vartoti apibrėžimą „tėvas nr.1 ir tėvas nr.2“. Nenorėčiau žengti dar vieno žingsnio ir įvardinti, ką simbolizuoja toks veiksmas, kai iš žmogaus atimamas jo prigimtinis vardas ir pakeičiamas skaičiumi).

***

Leidimas homoseksualams įsivaikinti ir kylantis pasipriešinimas dėl prigimtinių vaiko teisių – bene aštriausia problema, su kuria susiduria „nediskriminavimo principo“ adeptai.

Manytina, kad Prancūzijos visuomenę išjudino būtent šis Parlamento socialistų buldozeriu stumiamas sprendimas. Tačiau leidus santuokas, nebelieka teisinio pagrindo susilaikyti ir nuo kito žingsnio – įvaikinimo teisės, ir tai dar ne pabaiga – bus einama dar toliau, surogatinės motinystės įteisinimo link. Ko gero, ir ši nauja teisė nebus paskutinė.

Visi supranta, kad lesbietės gali prigimtiniu arba pagalbiniu būdu pačios susilaukti palikuonių. Pagimdžiusi vaiką kiekviena moteris tampa motina, ir tuo viskas pasakyta. Jokios diskriminacijos nėra ir negali būti.

Visi supranta, kad lesbietės gali prigimtiniu arba pagalbiniu būdu pačios susilaukti palikuonių. Pagimdžiusi vaiką kiekviena moteris tampa motina, ir tuo viskas pasakyta. Jokios diskriminacijos nėra ir negali būti. Gal tik joms pačioms, prieš apsisprendžiant dėl vaiko, vertėtų rimtai susimąstyti, ar jos neatima iš būsimo sūnaus arba dukros prigimtinės teisės turėti ir tėvą.

Tas pats ir su vyrais, kurie, būdami homoseksualūs, turi bendrų vaikų su moterimi. Jų pareiga – rūpintis vaikais – taip pat prigimtinė. Visai kas kita – dviejų vyrų pora.

Gėjų svajonės apie klonuotus vaikus kol kas – už įstatymo ir tikrovės ribų, ir ačiū Dievui. Belieka įvaikinimas arba surogatinė motinystė. Dėl ribotos straipsnio apimties pakalbėsiu tik apie vieną iš šių galimybių ir tik apie vieną iš garsių gėjų porų.

Laikraščiai vienu metu mirgėte mirgėjo pranešimais apie tai, kaip du jautrūs tėčiai nr.1 ir nr.2 (Eltonas Johnas ir jo partneris) parsiskraidina žindyvės pieną savo atžalai į Londoną net iš pačios Amerikos. Vaiką jiems, beje, irgi pagimdė surogatinė motina amerikietė.

Nežinia, pagal kokią sutartį, nežinia, už pinigus ar „iš idėjos“, bet vaikas buvo pagimdytas ir perduotas tarsi namų gyvūnėlis. Kyla begalė klausimų: ar tai – nauja prekybos žmonėmis forma? Ir kokias pasekmes turės šis precedentas, toksai mažo bejėgio žmogaus nužeminimas iki įsigyjamo daikto ? Toliau: ar moraline prasme tai labai skirsis nuo vergų prekybos, kurią XIX amžiaus pradžioje itin sunkiai, po stipraus pasipriešinimo uždraudė Britų parlamentas? Pagaliau – kokį vaidmenį ateities moterims yra numatę pasaulio socialistai, žalieji, naujieji kairieji, gėjai ir feministės – gimdymo mašinos, vaikų išnešiojimo fabriko?

Tai ko tada verta visa feministinė Vakarų pasaulio retorika apie moterų teises? Ir jeigu vadinamoji surogatinė motina, pasikeitus aplinkybėms, sumanys atsiimti savo pagimdytą vaiką, ką jai atsakys garsieji tėčiai nr.1 ir nr.2 – kad ji pagal sutartį savo vaiką yra jiems iš anksto pažadėjusi? (pardavusi?!) Lietuviškose pasakose esama siužetų apie tokius vaikų „pažadėjimus“. Jose tokiais būdais vaikus iš tėvų išviliodavo balų pinčiukai... Betgi ir pranašingų tų pasakų būta!

***

Ko tad iš tikrųjų siekiama šia itin skubota visuomenės pertvarka ? Negi mažumos tikisi pagreitintu būdu tapti Vakarų pasaulio dauguma? Reikia pasakyti, kad pasaulio spaudoje galima rasti įvairių spėlionių, netgi sąmokslo teorijų. Todėl verčiau pacituosiu mokslininką, šiame straipsnyje jau kartą cituotą Vienos universiteto teisės daktarą, beje, patyrusį Europos Komisijos ekspertą J.Cornidesą.

Jo manymu, nediskriminavimo principas iš esmės prieštarauja teisinei logikai, nes nurodant diskriminavimo pagrindus nesiremiama jokiais aiškesniais kriterijais. Jie pasirenkami arbitraliai, t.y. primetant kažkieno valią arba, kaip liaudiškai sakytume, „iš akies“.

Tie pagrindai yra gerai žinomi: rasė, lytis, amžius, religija, etniškumas, fizinė arba proto negalia, lytinė orientacija. Jeigu, tarkime, diskriminacija toms pačioms grupėms ar asmenims būtų vykdoma jau dėl kitų priežasčių, tai ji, pasak teisės daktaro, negalėtų būti laikoma diskriminacija.

Gyvenančiam pagal nediskriminavimo principą tvarkomoje visuomenėje pavojingiausia būti baltuoju moterį vedusiu ir vaikų turinčiu vyru kataliku, nes visi šie požymiai kaip tik ir būdingi tipiškam išnaudotojui – diskriminuotojui!

Pripažįstant diskriminaciją tokiais savavališkai pasirinktais pagrindais, kaip teigia J.Cornidesas, visuomenė dirbtinai suskaldoma: vieni, visi be išimties, paskelbiami „skriaudžiamaisiais“, o kiti – taip pat visi be išimties – potencialiais „skriaudėjais“.

Gyvenančiam pagal nediskriminavimo principą tvarkomoje visuomenėje pavojingiausia būti baltuoju moterį vedusiu ir vaikų turinčiu vyru kataliku, nes visi šie požymiai kaip tik ir būdingi tipiškam išnaudotojui – diskriminuotojui! „Užuot sprendusi tikrąsias visuomenės problemas, – rašo mokslininkas, – tokia politika specializuojasi kurdama nuolatinių „klientų“ grupes“.

Kitaip tariant, užuot galvoję, kaip konkrečiai padėti pažeidžiamam asmeniui, politikai, prisidengę žmogaus teisių gynimu, siekia susikurti „nuolat pažeidžiamų“ ir nuo jų priklausomų socialinių grupių aplinką, kurių dėka jie galės būti nuolatos reikalingi ir išlaikyti savo įtaką bei valdžią visiems laikams.

Akivaizdu, kad politika, kuri remiasi „pažeidžiamųjų“ skaičiaus didinimu, o ne atvirkščiai – jų mažinimu, negali padėti kurti tautų ateities. Tik tokia politika, kuri siekia kuo didesnę dalį žmonių padaryti nepažeidžiamais, savarankiškais, laisvais, verta būti pripažinta teisinga.

Pats laikas tiesiai paklausti: ar griaudami tradicinę prigimtinę šeimą socialistai siekia amžino viešpatavimo Europoje?

Ir ar Lietuvos socialdemokratai, kurių atstovai yra balsavę ir už Vasario 16-osios aktą, sutiktų tokia kaina išlaikyti valdžią ?

***

Suprantu, kad Tėvynės sąjungos atstovės pateikti tokie klausimai švinu užgula socialdemokratų ausis. Todėl būsiu iki galo sąžininga ir priminsiu, kad pastaruoju metu apie gėjų santuokas palankiai prabilo ir kai kurie Europos konservatoriai, o tiksliau – vienas britų konservatorius, jų partijos pirmininkas D.Cameronas.

Jis vartoja tiesiog pribloškiantį argumentą: neva, kaip konservatorius, jis labai vertinąs šeimą ir iš savo patirties žinąs, kad „šeima yra didi institucija“, todėl ir remiąs vienos lyties asmenų santuokas! Maždaug taip: jis, kaip valstietis, gerai žino, kas yra bulvės, laiko jas labai vertinga daržove ir kaip tik todėl ragina sodinti kopūstus.

Galime raminti save, kad pastaruoju metu savo pasisakymais, ir toli gražu ne vien aptariamuoju klausimu, ponas Cameronas jau ne kartą drebino visą Europą.

Jį viešai kritikavo ir R.Sikorskis, ir A.Kubilius, ir netgi nemaža dalis britų konservatorių partijos narių. Galėtume sakyti, jog tai – specifinės asmenybės specifinėje politinėje situacijoje elgesys. Bet neskubėčiau savęs tuo raminti. Centro dešinė – tai paskutinis Europos Sąjungos bastionas, kurio dar „nepaėmė“ tradicinių vertybių neigėjai. Jei pavyktų ir juos „paimti“, Europos civilizacijos, kokią turėjome iki šiol, saulėlydis dar labiau priartėtų.

Visi Lietuvoje turime apie ką pamąstyti. Taip pat – Lietuvos gėjai. Ar tikrai tarp jų nėra vertesnių, nuoširdesnių, labiau savo valstybę ir tautą mylinčių, platesnio kultūrinio akiračio, labiau santarvės, o ne susipriešinimo siekiančių lyderių? Turiu pagrindo manyti, jog yra. Tai kodėl vadovauja ne jie?

***

Neseniai Seime viešėjo Europos parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto delegacija. Komiteto pirmininkas, Švedijos socialistas M.Gustafssonas mane patikino, kad Europos Sąjunga laikosi Lisabonos sutarties bei subsidiarumo principo ir palieka šeimos santykių srities reguliavimą pačioms valstybėms narėms. Taigi esame patys atsakingi už savo tautos ir valstybės ateitį, todėl privalome išsaugoti savo gimtąjį lizdą ir atrasti kelius į tautos santarvę.

V.Aleknaitė-Abramikienė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius