Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vydas Gedvilas: Kodėl studentų žinių lygis yra „tragiškas“?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vydas Gedvilas Vilniaus universiteto profesorius gerb. V.Daujotis viešumon paleido žinią, jog į aukštąsias mokyklas atėjusių studentų žinių lygis yra tiesiog tragiškas.

Profesorius paminėjo menką, menkesnį nei visų mūsų kaimynų, raštingumą, nesugebėjimą spręsti elementarių uždavinių, loginio mąstymo stoką ir galiausiai – nemokėjimą mokytis.

Kaip buvęs universiteto prorektorius, galėčiau tik paantrinti profesoriui V.Daujočiui. Deja – tai tiesa. Tik tiek, kad šis procesas prasidėjo ne dabar, o gerokai seniau. Sakyčiau, maždaug prieš dešimtmetį. Kasmet būsimųjų studentų žinios – o jei tiksliau, tai „žinios“ – vis stebindavo priėmimo komisijos narius. Vis labiau ir nemaloniau.

Šis procesas prasidėjo ne dabar, o gerokai seniau. Sakyčiau, maždaug prieš dešimtmetį. Kasmet būsimųjų studentų žinios – o jei tiksliau, tai „žinios“ – vis stebindavo priėmimo komisijos narius. Vis labiau ir nemaloniau.

Konstatavęs aktualiją, profesorius trumpai užsiminė apie galimas jo priežastis. Jis kalbėjo jog „tie dalykai įgaunami vaikystėje. Šitai prasideda vidurinėje mokykloje. Vos ne lopšeliuose“.

Visiškai teisingai. „Tai“ prasideda nuo pat mažens. Anksčiau vaikai „to“ gaudavo kur kas daugiau. Visose grandyse. Dabar – vis mažiau.

Daryčiau prielaidą, kad savo pareigos tinkamai neatlieka visi. Negalima kaltinti vien tik lopšelio ar darželio auklėtojų, mokytojų. Nereikėtų pamiršti ir tėvų. Pripažinkime, jog dėmesio vaikų švietimui nūdien jie skiria kur kas mažiau, nei kadaise gavo patys.

Čia priežasčių gali būti – ir yra – daugybė. Ir tai, kad tėvai turi daug dirbti tam, kad išlaikytų šeimą. Tai – jau ir valstybės problema. Valstybės, kuri nesugeba užtikrinti tinkamų darbo vietų. Kur ten: ne visada sugebama užtikrinti, kad to darbo bent jau būtų. Šioje vietoje pravartu prisiminti ir emigraciją, išvykusius tėvus, pas gimines ar močiutę paliktus vaikus. Ką ten galima kalbėti apie lavinimą ir švietimą, jei vos sugebama „susitvarkyti“ su vaiku.

Kita dalis tėvų tikriausiai nelabai ir suvokia, kad vaiko švietimas – taip pat ir jų pareiga. Nes mano, kad viską turi duoti valstybė. „Aš moku pinigus, o jie ten sau tegul lavina“, – maždaug taip, ar ne?

O rezultatas daugeliu atvejų – toks pat. Maigyti telefoną ar žaisti kompiuteriu vaikai išmoksta kur kas anksčiau nei skaityti. Knygos apskritai kuo toliau – tuo mažiau populiarios. Ir nemadinga, ir neįdomu, ir prasmės nematyti. Čia ne tik vaiko, bet ir paauglio, pagaliau net ir būsimojo aukštosios mokyklos studento požiūris.

Be jokios abejonės, pagrindinė jauno žmogaus kalvė – mokykla. Didžiąja dalimi nuo jos priklauso, koks jis ateis – jei ateis – į universitetą ar kolegiją. Ir jei jau ateina tokie, apie kokius kalbėjo profesorius V.Daujotis, peršasi vienareikšmiška išvada: mokyklos nepadaro to, ką turėtų padaryti.

Kita vertus, aukštosios mokyklos, siekdamos parengti kuo geresnius, rinkai paklausius specialistus, kurie iškart surastų darbą, savo ruožtu irgi turėtų pasirūpinti, kad ne visi norintieji pakliūtų studijuoti. Tik tie, kurie tinkamai pasirengę, atitinka aukštosios mokyklos keliamus reikalavimus.

Aukštosios mokyklos, siekdamos parengti kuo geresnius, rinkai paklausius specialistus, kurie iškart surastų darbą, savo ruožtu irgi turėtų pasirūpinti, kad ne visi norintieji pakliūtų studijuoti.

Ne kartą kalbėjau su žmonėmis, kurie gerai žino, kaip ir ko dabar jose (bendrojo ugdymo mokyklose) moko. Nuomonių būta įvairių, tačiau kai kur jos stebėtinai sutapo. Štai tieji aspektai.

„Jūs pažiūrėkite, kokie yra pradinių klasių vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai. Esu tikras, kad dauguma vaikų savarankiškai niekaip negalėtų išspręsti tokių uždavinių. Nepajėgtų savarankiškai ruošti namų darbų. Jokia paslaptis, kad tai jie daro kartu su tėvais. Jokia paslaptis ir tai, kad mokytojai tai puikiai žino“, – viena iš minčių.

„Tikriausiai nereikia sakyti, kokie pedagogų atlyginimai? Ir kad papildomos pamokos jiems – gera galimybė papildomai užsidirbti? Tad kodėl jie turi būti suinteresuoti išmokyti mokinį visko per pamokas, jei gali tai padaryti po darbo ir už papildomus pinigus?“ – dar viena.

Trečia, susijusi: „Jei mokinys nori tikrai gerai pasiruošti egzaminams, jis samdo korepetitorius. Tiesa, ne visų tėvai tai gali daryti. Bet kokiu atveju, mokiniai žino, kad be korepetitoriaus paslaugų aukščiausio balo tikrai negaus. Galiausiai tai leidžia suprasti patys mokytojai.“

„Mokyklose, kaip ir visur kitur, įsigali testai. Bet ar tai metodas, skatinantis mąstyti pačiam? To net nereikia, pakanka „iškalti“ mintinai. Prisiminkite, kaip patys laikėte Kelių eismo taisyklių teorinį egzaminą. Kiek pasėdėjęs „iškali“ atsakymus taip, kad spaudi teisinguosius automatiškai. Užtenka pamatyti pirmuosius kelis žodžius. Visai nereikia gilintis, kodėl tas atsakymas vienoks ar kitoks“, – dar vienas pastebėjimas.

„Klasėse yra per daug vaikų. Jei sėdi trisdešimt mokinių, nėra ko tikėtis, kad vienas mokytojas pajėgs visus be išimties vienodai išmokyti. Visiems prireikus skirti papildomo dėmesio, papildomai paaiškinti, pagelbėti.“

Vardinti būtų galima kur kas ilgiau. Tačiau išvada nuo to nepasikeis. O ji tokia: turime problemą, kurią būtina spręsti nedelsiant. Kurią, kaip sakoma, reikėjo spręsti jau vakar. Jau dabar dėl jos „gaminami“, pasak profesoriaus V. Daujočio, nesugebantieji savarankiškai mokytis. Logiškai mąstyti.

Savaime suprantama, visų pirma tai – Švietimo ir mokslo ministerijos užduotis. Ministras su komanda – ne akli: jie žino situaciją, jie bando ją pakeisti. Be kita ko – ir taisydami buvusių ministerijos vadovų klaidas. Čia ne noras įgelti politiniams oponentams – čia faktas.

Turime problemą, kurią būtina spręsti nedelsiant. Kurią, kaip sakoma, reikėjo spręsti jau vakar. Jau dabar dėl jos „gaminami“, pasak profesoriaus V. Daujočio, nesugebantieji savarankiškai mokytis. Logiškai mąstyti.

Ministerija yra pasižadėjusi parengti tam tikrų klasių mokinių reikalavimus tam tikroms kompetencijoms įgyti. Pavyzdžiui, ką mokinys turi mokėti, baigęs antrą ar ketvirtą klases. Kai jų nėra, tai ir nežinome, ko reikalauti iš aštuntoko ar dešimtoko, o vėliau – ir iš pirmakursio.

Kalbant apie vadovėlius, tenka pripažinti, kad neretai jie – su klaidomis. Kai išleidžiamas naujas, jame – tik kelios naujos nuotraukos, viena kita nauja pastraipa ir viskas. Toks tas „naujumas“. Pats turinys iš esmės nekinta. Tuomet jau geriau pakartotinas leidimas: bent pigiau kainuotų nei „naujasis“ vadovėlis.

Visgi, vien ministerija revoliucijos nepadarys. Reikalinga, kad tinkamai imtų dirbti visos grandys. Tos, kurios vaiką ruošia iki mokyklos, pačios mokyklos ir, žinoma, tėvai. Tik tuomet galima tikėtis ir laukti norimo rezultato. Būsimųjų studentų, kurių žinių lygis stebintų maloniai.

Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min