Nemaža dalis į kalėjimus patenka jau vartodami narkotikus, tačiau nemaža dalis tampa narkomanais ir pradeda vartoti įstaigoje. Kiek tokių yra, sunku tiksliai suskaičiuoti, ši dalis labai priklauso nuo kalinimo įstaigos ypatumų, aplinkos, kalinių kontingento.
Paskutinį didelį empirinį tyrimą su kolegomis darėme 2016 metais, apklausėme beveik 700 kalinių visose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Maždaug trečdalis kalinių teigė, kad įstaigoje, kur jie atlieka bausmę, dažnai vartojamas heroinas arba kanapės.
2004 metais mes su kolegomis iš užsienio universitetų darėme tarptautinį tyrimą, kuriame apklausėme kalinius iš aštuonių valstybių, taip pat ir Lietuvos, todėl galėjome palyginti duomenis.
Ir 2004 metais, ir 2016 metais dauguma kalinių teigė, kad gauti, pirkti ir parduoti narkotikus įkalinimo įstaigose yra paprasčiau nei laisvėje. Žinoma, jų kainos yra daug didesnės. Tokie patys duomenys gauti ir vėlesniuose kolegos Mindaugo Lankausko atliktuose tyrimuose, jie publikuojami 2022 m. išleistoje monografijoje.
Tai, kad narkotikų vartojimas ir gydymo trūkumas yra didelė Lietuvos įkalinimo įstaigų problema, pabrėžiama ir visose buvusiose Kankinimų prevencijos komiteto (CPT) ataskaitose apie vizitus Lietuvoje, įskaitant ir paskutiniąją, paskelbtą praėjusių metų pradžioje.
Kadangi kalėjime narkotikų kainos yra didesnės nei laisvėje, turi turėti pinigų, o jei tampi priklausomas ir be jų nebegali, pradedi skolintis, įklimpsti į skolas, tada patiri smurtą ir šantažą, jei skolų negrąžini.
Ką kalėjimų administracija daro, kad tokį kalinį apsaugotų? Gali izoliuoti, uždaryti į vienutę arba apgyvendinti kartu su kitais tokių pačių problemų turinčiais kaliniais. Tačiau problema, kad tada jo įkalinimo sąlygos tampa blogesnės negu kitų kalinių. Žmogus bėga nuo kitų nuteistųjų, bet jis atsiduria blogesnėse sąlygose. Kadangi tų vienučių skaičius yra ribotas, tai geriausiu atveju – administracija gali perkelti į kitą būrį. Be to, kolektyvinio kalinimo sistemoje apsisaugoti nuo kitų kalinių yra beveik neįmanoma.
Didelį narkotikų paplitimą ir lengvą prieinamumą lemia daug dalykų.
Pirmiausia infrastruktūra – ji Lietuvoje yra labai prasta, seni pastatai, yra daug užkampių, landų, užkaborių. O tokiuose pastatuose yra kolektyvinis apgyvendinimas, vienoje vietoje yra daug kalinių. Kažkada su studentais buvau vienoje įstaigoje, mes įėjome į salę, ten buvo atsilupusi palangė, ją kažkas praeidamas atkėlė, o ten buvo padėta žolė (marihuana – red. past.).
Patys įstaigų vadovai netiesiogiai patvirtina, kad narkotikų vartojimas yra problema. Tačiau svarbu paminėti, kad pasaulyje apskritai nėra įkalinimo įstaigos be narkotikų ir nelegalių daiktų. Kad ir kokia įstaiga saugi ir nauja būtų, nelegalių daiktų visuomet pateks įvairiais būdais. Tačiau, kai turime tokią blogą infrastruktūrą, kuri yra nepritaikyta bausmės atlikimui, tai tų atvejų yra tikrai labai daug.
Teisingai nuteistasis sakė ir apie kalinių užimtumą, jis yra labai svarbus. Jo nebuvimas prisideda prie vartojimo problemos. Šiuo metu tik apie dvidešimt procentų kalinių dirba gamybinį darbą, kai kurie ne visu etatu, dar keliolika procentų dirba ūkio darbus, kas nėra tikras darbas, tik tvarkymasis.
Patys kaliniai sako, kad kad jeigu būtų galimybių – tikrai daugiau jų noriai dirbtų. Problema yra ta pati – infrastruktūra. Sovietmečiu įkalinimo įstaigose buvo daug gamyklų, dabar didžiuliai gamyklų pastatai stovi sugriuvę Marijampolėje, Vilniuje, Alytuje. Po nepriklausomybės atkūrimo į tai nebuvo investuota, viskas sugriuvo iš dalies dėl nesuvokimo, dėl korupcijos, dėl neūkiškumo, dėl abejingumo, dėl nemokėjimo prisitaikyti prie naujų rinkos ekonomikos sąlygų.
Dabar gamybos įkalinimo įstaigose yra labai nedaug. Man yra tekę būti Suomijos, Austrijos, Vokietijos, Kanados kalėjimuose, ten tu matai platų gamybos spektrą, yra didžiulės patalpos su staklėmis, vieni gamina iš medžio, kiti metalo, vyksta profesinis mokymas. Tai tuo pačiu yra ir užimtumas, ir investicija į bausmę atlikusio asmens ateitį. Pas mus vietoj to daug beprasmybės ir neturėjimo ką veikti.
Kitas dalykas yra personalo trūkumas ir požiūris. Pas mus iki šiol kalėjimų sistema yra orientuota į atsėdėjimą. Žmogus gauna laisvės atėmimo bausmę ir tiesiog turi ją atsėdėti. Kitose Vakarų šalyse įkalinimo įstaigų modelis yra kitoks – įstaiga yra aktyvi, darbuotojai yra aktyvūs ir nėra vien tik sargai. Jie siūlo, klausia, daro problemų analizę, motyvuoja, bando atverti perspektyvą, – darysim kartu tą ir tą, stengsimės kartu, kad tu išėjęs į laisvę nebenusikalstum. Lietuvoje tokio suvokimo darbuotojų ir taikomų priemonių labai trūksta.
Žinoma, ne su visais kaliniais yra paprasta to pasiekti. Bet vėlgi mūsų tyrimas parodė, kad absoliuti dauguma jų nenori būti tiesiog nusikaltėliais, jie nori pokyčio, nori kitokios ateities, perspektyvos.
Mes turime sovietinių paradoksų sistemą, kai, pavyzdžiui, kaliniai neina pas psichologą, nes mano, kad jie vėliau viską papasakos administracijai apie jų psichologinius sunkumus ar kokius nors ryšius, kas iš dalies gali būti tiesa. Čia yra sovietinis absurdas, kad žmonės neina pas psichologą, nes juo nepasitiki.
Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad psichologais pasitiki tik 20 proc. nuteistųjų, taigi specialistu, kuris sistemoje turėtų būti labai svarbus kontaktinis asmuo.
Įstaigos vadovybe pasitikėjo 6 proc., socialiniu darbuotoju – tik 7 proc., gydytoju – 8 proc., dvasininku –17 proc. Net 45 proc. teigė išvis niekuo nepasitikintys. Tai yra absurdo ir beprasmybės sistema. Jei sąžiningai norima, kad žmogaus elgesys keistųsi, turi būti santykis ir pasitikėjimas. Jei to nėra, tai bet kokios kalbos apie neva vykdomą resocializaciją yra apgavystė.
Aišku psichologų kalinimo sistemoje trūksta. Bet žinau ne vieną psichologą, kuris ten neištverdavo, bet ne dėl kalinių, o dėl administracijos ir kitų kolegų požiūrio, maždaug: „Ką, tu nori juos suprasti? Ką, tu nori juos pakeisti? Jie yra blogi, tokie ir liks“. Tai tokioje atmosferoje žmonės pradirba keletą metų ir išeina.
Didžiausias pasitikėjimas buvo tuo metu vadintais „būrių viršininkais“ (už tam tikrą grupę atsakingais pareigūnais – red. past.), toks pavadinimas buvo likęs dar iš sovietinės sistemos, bet ir jais pasitikėjo tik 30 proc. kalinių, o čia juk tas žmogus, kuris yra pirmasis ir dažniausiai sutinkamas kontaktinis asmuo, visų reikalų tvarkytojas: dokumentų, prašymų ir panašiai.
– Gal galite pakomentuoti prevencines programas? Ar įstaigose veikia prevencinės programos, susijusios su narkotikų vartojimu?
– Jos didžiąja dalimi yra popierinės. Nebent yra žmonių, kurie žiūri šiek tiek plačiau, supranta, ką jie daro, ir užsiima su kaliniais individualiai. Didžioji dalis dalykų egzistuoja tik popieriuje. Nes trūksta darbuotojų, trūksta žmonių, kurie būtų pasiruošę tai daryti, trūksta kompetencijos, taip pat trūksta pritaikytų patalpų konsultavimui, grupiniam darbui.
Bet svarbiausia yra pats požiūris į kalinį – ką tu jame matai, nusikaltėlį ar žmogų, kuris kažkada vis tiek išeis į laisvę ir turės kažkaip joje gyventi. Jeigu požiūris būtų kitoks, galima daug ką padaryti ir sudaryti sąlygas kitokiems santykiams ir geresnei ateičiai.
– Kaip jūsų minėti tyrimai apibūdina nuteistųjų psichologinę būseną? Koks kalėjime yra emocinis klimatas?
– Mes ir tai tyrėme 2016 metais, nemanau, kad labai daug kas pasikeitė. Mus nustebino aukšti potencialaus depresyvumo rodikliai.
Į teiginį, kad dažnai jaučiasi prislėgtas, teigiamai atsakė daugiau nei du trečdaliai – 68 procentai. Kad jaučiasi vieniši, nurodė taip pat du trečdaliai. Beveik pusė atsakė, kad jaučiasi taip, kad negali ištverti čia daugiau nei vienos dienos – čia tikrai yra depresijos požymis, žmogus jau sako, kad jis neištvers daugiau nė dienos. Maždaug pusė nuteistųjų teigė, kad dažnai jaučiasi įniršę. Dvidešimt procentų atsakė, kad daugiau nebemato prasmės savo gyvenime. Taip pat du trečdaliai atsakė, kad dažnai jaučia įtampą.
Kita vertus, didžioji dalis tyrime dalyvavusių nuteistųjų sakė, kad jie norėtų gyventi laisvėje ir daugiau nenusikalsti, kad nori pakeisti gyvenimą. Noras yra, bet savijauta yra prasta dėl prastų įkalinimo sąlygų ir beprasmybės.
– Ar galima sakyti, kad tokia psichologinė būsena prisideda prie kvaišalų vartojimo?
– Taip. Tai tas pats ir laisvėje yra. Žmonės svaiginasi dėl vienišumo, dėl beprasmybės, blogų ir skausmingų patirčių, noro pabėgti į kitą realybę.
– Kaip ir minėjote, įstaigos narkotikų problemą iš dalies pripažįsta, viešojoje erdvėje neretai skelbia apie pričiuptus kalinius su kvaišalais. Ar nėra taip, kad taip daugiau formuojamas kalėjimo įvaizdis – „mes valdome situaciją“?
– Tikrai taip. Yra bandoma kalinius kažkaip įbauginti, pademonstruoti galią, bet tai visiškai nesprendžia problemos. Tie žmonės, kurie nori vartoti ar kurie nori parduoti, visada ras kelių. Vienintelis būdas yra mažinti vartojimo motyvaciją. Aišku, tai padaryti yra sunku.
Sukurti veiksmingą programą, gerą motyvacinę sistemą ne tik kaliniams, bet ir darbuotojams, kurie su jais dirba, yra daug sunkiau ir reikalauja daug daugiau kūrybingumo ir investicijų, nei pasiųsti „Arą“ (spec. policijos būrį – red. past.), kad prasieitų su šunimis ir sudaužytų su bananais visus – tas daug nekainuoja.
– Viename interviu 2018 metais teigėte – vargu ar nors vienas žmogus, atlikęs bausmę, iš kalėjimo išeis pasitaisęs, svarbiausia, kad išeitų dar labiau nesugadintas. Ar taip pat ir dabar yra po penkerių metų?
– Taip. Čia yra kertinė iš kriminologinių tyrimų seniai žinoma išvada – kalinimas yra žalingas ir būtina siekti, kad jo žala būtų kiek įmanoma mažesnė. Vėlgi, tai nereiškia, kad visi ar dauguma išeina į laisvę ir vėl daro nusikaltimus, nebūtinai, bet gyvenimas po kalėjimo būna sunkesnis.
Nėra žinoma, kiek išėjusiųjų į laisvę padaro naujų nusikaltimų, Teisingumo ministerija vis kalba apie kažkokius 60 proc., bet tai yra iš piršto laužtas skaičius. Recidyvo tyrimų šiuo metu neturime, o jie būtų itin svarbūs – turėtume mokslinių duomenų apie tai, kokie žmonės dažniau nusikalsta, kokią įtaką jiems padarė kalinimas, kokie buvo svarbūs veiksniai ir panašiai.
Dažnas mitas, kad labai daug nusikalsta išėjusiųjų į laisvę, tad Kalėjimų tarnyba dabar bando skaičiuoti bendrą buvusių kalinių pakartotinį nusikalstamą elgesį. Jos duomenimis, per keletą metų jų būna iki 30 proc., bet tai tik labai bendras skaičius. Be to, kalinimo veiksmingumo ar neveiksmingumo nereikėtų matuoti vien tik pagal nusikalstamą elgesį, bet ir pagal daugelį kitų iš kalėjimo išėjusio asmens gyvenimo kokybės ir integruoto gyvenimo kriterijų. Dabar tas gyvenimas didžiajai daliai yra sudėtingas, daug kas priklauso nuo artimųjų, jų palaikymo ir paramos.
Laisvės atėmimas yra griežčiausia bausmė, ją turi visos šalys. Net ir žinant, kad jis žalingas, kartais jis yra neišvengiamas. Ir tuomet šios bausmės vykdymo kontekstui esminės įtakos turi suvokimas – kaip mes tą vykdymą organizuosim. Jei galvojam ir apie kalinių ateitį, ir apie pačios visuomenės saugumą, esminis tikslas yra mažinti žalingą kalėjimo poveikį – per užimtumą, trumpalaikes išvykas, pasimatymus, renginius, konsultavimą ir panašius dalykus.
Svarbu, kad ir kalėjime žmogus išsaugotų savo orumą ir nebūtų dar labiau gniuždomas. Bausmė yra prasminga tik tada, kai ji atveria naują perspektyvą. Tai yra bendra kertinė Vakarų kultūros laikysena, kurios mes neturime. Žinoma, visur galime rasti ir blogų pavyzdžių, bet svarbu matyti esminius sistemos bruožus.
Nuo sovietmečio pas mus iki šiol yra galvojama, kad kalėjimas yra vieta, kurioje žmogus turi taisytis pats savaime. Be to, vis dar gajūs įvairūs stereotipai apie esamus ir buvusius kalinius, galvojama, kad nusikaltėlis yra savaime kažkoks kitoks nei kiti. Visuomenė įsivaizduoja, kad ten žmogus turėtų keistis į gerą, tačiau taip nėra. Jis tiesiog atlieka bausmę, o tam, kad kalėjimų sistema neveiktų žalingai, yra daroma per mažai.
Pažįstu daug savanorių, kurie labai gerus projektus kūrė Lietuvos kalėjimuose, pavyzdžiui, „Prirašytos rankos“. Yra savanorių, kurie sako, kad yra labai sunku, nes sistema jų nenori, nes jie ateina su kitu požiūriu, jie nori padėti, jie mato kaliniuose pirmiausia žmones, o ne nusikaltėlius. Darbuotojų sistema priešinasi, jiems tai nepatinka, jiems tai yra svetima, jie taip nemoka.
Bet kurios bausmės vykdymo tikslas yra resocializacija, mes turime tai apsibrėžę ir įstatymuose, yra šalių, kurios net į savo konstituciją yra tai įrašiusios. Kartais iš bausmės yra per daug tikimasi, kad ji neva turi iš esmės pakeisti žmogų, jį „pataisyti“, tai yra dažnas šiame kontekste vartojamas mechaninis terminas, kad jis turi būti kažkoks dorovingesnis, tobulesnis ir panašiai, bet tai nėra bausmės tikslas.
Tikslas nėra padaryti žmogų tobulą. Tikslas yra padaryti, kad jis daugiau nebenusikalstų. Lietuvoje esanti sistema, nepaisant to, kad tai šis tikslas yra numatytas įstatyme, nėra į tai orientuota.
Būna išskirtinių atvejų, kada tai pavyksta, pavieniai atvejai, kada žmonės staiga pradeda matyti kitaip, pavyzdžiui, kai ateina savanoriai, įvairių organizacijų atstovai, dvasininkai, kai pavyksta užmegzti asmeninį santykį ir pamatyti, koks jis gali būti, tačiau tai būna pavieniai atvejai. Pati sistema nėra į tai orientuota. Dėl darbuotojų kompetencijos trūkumo, požiūrio, dėl netinkamos infrastruktūros.
Jei pusė įkalintų žmonių vartoja narkotikus, jiems turėtų būti skirtos tam tikros programos, tik Vilniaus kalėjimas turi gerą įdirbį, tačiau ir ten vietų yra mažai, o kitur tokių gerų pavyzdžių labai trūksta jų. Aš jau nekalbu apie smurtinio, įskaitant seksualinį smurtą, elgesio keitimo programas.
– Viešojoje erdvėje dažnai matom žmonių komentarus – „juk jie narkotikų prekeiviai, prievartautojai, jie nenusipelno geresnių sąlygų“. Ar toks visuomenės požiūris neblogina situacijos – kad nėra skiriama finansavimo, nėra paruoštų specialistų, nes tai yra tokia tarsi tabu tema?
– Taip, to tikrai yra. Nuteistieji ar siauriau žiūrint – kaliniai yra grupė, kuri turi mažiausiai lobistų ir jais nuoširdžiai besirūpinančių, politikų apsilankymas kalėjimuose tik prieš rinkimus tikrai nėra tas tikrasis rūpestis. Jokia kita socialinė grupė jų turi tiek mažai, pavyzdžiui, migrantai, tautinės mažumos, žmonės su negalia, vaikai, įvairios profesinės grupės ir kiti – ten yra visiškai kitaip.
Ši žmonių grupė neturi lobistų, kurie užtartų juos ir tą labai išnaudoja politikai, kurie sako, kad visuomenė nenori, kad sąlygos jiems būtų geresnės. Beje, čia Lietuva nėra kažkokia išimtis, bet po Nepriklausomybės atkūrimo šią sistemą reikėjo pastatyti ant visai kitokių teisinės, demokratinės ir socialinės valstybės principus atspindinčių bėgių, besąlygiškai saugančių žmogaus orumą, tų bėgių ligi šiol nėra.
Dažnas politikų apeliavimas neva į nepalankią visuomenės nuomonę apie kalinius ir tinkamas kalinimo sąlygas, yra išsisukinėjimas. Pagal Konstituciją mes turime siekti visų šioje valstybėje esančių žmonių oraus ir integruoto gyvenimo. Taip pat labai svarbu, kad tai yra ne tik to žmogaus, kuris atlieka bausmę, jo artimųjų, bet ir visos visuomenės interesas. Mūsų visuomenės interesas yra, kad žmonės gyventų integruotai, kad nenusikalstų – tada visuomenėje yra saugiausia. Mes galvojame, kad uždarysime, palaikysime ir problemos nebus, bet yra priešingai, tai sukelia dar daugiau problemų.
Beveik 130 milijonų eurų per metus skiriame visai bausmių vykdymo sistemai. Pinigų suma tikrai nėra maža, ir ją tikrai būtų galima panaudoti geriau, bet nėra politinio intereso, kompetencijos, tikro noro. Yra labai sudėtinga, nes ta sistema yra sustabarėjusi, ji priešinasi reformoms, žmonės, kurie bando ką nors daryti, greitai iš tos sistemos yra pašalinami, tai tikrai nėra paprasta.
Pagal daugelį požymių galima teigti, kad Lietuvos kalėjimų sistema dar yra Sovietų Sąjungoje, kada ji išeis iš ten – nežinau, nes jai ten yra geriau – gyventi dvigubo mąstymo, problemų nepripažinimo ir nesprendimo, veiklos imitavimo ir beprasmybės atmosferoje.
– Galite gal plačiau papasakoti, ką turėjote omeny sakydamas, kad blogos sąlygos įkalinimo įstaigose yra ne tik nuteistųjų, bet ir visuomenės problema?
– Pirmiausia, daug nuteistųjų turi artimuosius – žmonas, mamas, seseris, brolius, vaikus, kurie taip pat nori, kad sistema būtų kitokia. Taigi nėra taip, kad visa visuomenė nori, kad tos sąlygos būtų blogos. Kitas dalykas, žmonės nėra ekspertai, jie per mažai žino apie kalinimo realybę, apie galimą poveikį žmogaus elgesiui, apie tai, kas veikia, o kas – ne.
Kalėjimų sistemą turi administruoti ir joje dirbti žmonės, išmanantys savo darbą, jie turi daryti tai, kas yra jų profesija ir pagal savo žinias bei kompetenciją. Pavyzdžiui, gydytojai juk neklausia visuomenės, kaip jiems gydyti žmones arba daryti operacijas. Yra gydymo sistema, jai skiriami pinigai, joje dirba išsilavinę žmonės ir mes neklausiam visuomenės nuomonės, kokia turi būti gydymo sistema.
O čia kažkodėl yra sakoma, ai, visuomenė nesupras. Aišku, visuomenė turi labai daug stereotipų apie kalinius, apie kalėjimus, apie nusikaltimus, prisižiūri visokiausių filmų, ir tada tą mąstymą sunku pakeisti. Bet jo net ir nereikia keisti, reikia tiesiog gerai daryti savo darbą tiems, kas yra atsakingi, kas jį išmano, ir visuomenei nuo to bus tik geriau.
– Jūs norite pasakyti, kad institucijoms reikėtų labiau kliautis Vakarų šalių tyrimais, o ne visuomenės palaikymu ar nepalaikymu?
– Taip, kliautis tyrimais ir nebūtinai Vakarų, mes Lietuvoje turime stiprią kriminologijos mokyklą ir ji vis labiau plečiasi, kasmet Vilniaus universitete studijas baigia maždaug 50 kriminologijos bakalaurų, turime galimybę tirti ir įvertinti realų bausmės poveikį, koks jisai yra, o ne galvoti, ką mano visuomenė.
– Galite gal papasakoti apie kitų šalių pavyzdžius? Kaip kitur veikia sistema? Tai yra labai specifinė tema, iš šalies sunku įsivaizduoti, kaip sistema veikia kitur, dėl to yra sudėtinga kritiškai vertinti situaciją.
– Pirmiausia, yra tinkama infrastruktūra, pastatai yra atitinkamai pritaikyti. Antra, yra tinkamai paruoštas personalas – ne kelių mėnesių kursuose, o kelerių metų studijose.
Trečia, kai kalinys patenka į įkalinimo įstaigą, nuo pirmos dienos yra galvojama, koks žmogus ir kada išeis į laisvę po bausmės. Kiekvienam nuteistajam yra sudaromas individualus planas. Na, pas mus jis taip pat yra numatytas, tačiau planas arba nesudaromas, arba sudaromas tik popieriuje, nes pačių priemonių trūksta, jo neįmanoma įgyvendinti, esamos galimybės neatitinka realių poreikių.
Pavyzdžiui, planuojama, kad žmogus galėtų dirbti, bet darbo nėra. Tai gali įrašyti, kad dirbs, „kai bus darbo“ – bet ar čia planas? Arba, tarkim, būtų gerai psichologo konsultacijos – bet jei psichologų nėra arba jais nepasitikima?
Toliau svarbus yra kasdienis darbas su nuteistaisiais – grupinis ir individualus. Pavyzdžiui, kaliniai susirenka ir diskutuoja, kalbasi, tam tikromis temomis, toks užimtumas vykdomas sistemingai. O pas mus tokiems dalykams net nėra erdvių, nei personalo, kuris tai įgyvendintų, nors to labai reikia.
Taip pat yra labai svarbu trumpalaikės išvykos į laisvę, dėl įvairiausių priežasčių – apsilankymo namuose, darbo, mokymosi, dalyvavimo resocializacijos programose ir pan. Nors trumpalaikių išvykų skaičius didėja, tarkim, pernai jų buvo suteikti keli tūkstančiai, keli šimtai kalinių dirbo laisvėje, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje jų yra suteikiama šimtus kartų daugiau. Pas mus po truputį skaičius auga, bet kai negrįžta kalinys, tai yra didžiausias ažiotažas, nors tokių negrįžtančių yra labai mažai, tai tik pavieniai atvejai. Juk suprantame riziką, jeigu negrįžta vienas iš šimto, bet 99 sugrįš, tai bus labai gerai.
Kitas aspektas – pasimatymai, pas mus yra leidžiama tik su giminaičiais matytis be užtvaros, visi kiti kalinių pasimatymai vyksta per užtvaras. Pavyzdžiui, Vokietijoje teismas yra pasakęs, kad negalima uždrausti visiems matytis tik per užtvarą, turi būti labai aiškus indikatorius, kada žmogus yra pavojingas.
Ir vienas svarbiausių dalykų yra užimtumas – kad žmogus turėtų prasmingą užsiėmimą, gautų atlyginimą už savo darbą, kuris jam parodytų, kad iš to galima gyventi ir bus galima gyventi ir laisvėje. Pavyzdžiui, Suomijoje kalėjimų sistema turi išskirtinį užsakymą iš valstybės gaminti automobilių numerius. Taip yra sukuriamos darbo vietos. Visos įkalinimo įstaigos Suomijoje, Vokietijoje turi savo parduotuvėles, kuriose parduodami daiktai, pagaminti nuteistųjų – sodo reikmenys, židiniai, lauko baldai. Pavyzdžiui, pernai vasarą buvau naujame Talino kalėjime, ten nuteistieji gamina baldus net „Ikea“ parduotuvėms.
Pas mus kalinių užimtumo sistemoje netgi galima įžvelgti korupcijos apraiškų. Kaliniai yra išnaudojami, jie dirba negaudami normalių atlyginimų. Kalinių užimtumas yra labai neskaidrus. Pavyzdžiui, „Carito“ darbuotojai pasakodavo, kad turėdavo Europos Sąjungos projektus ir įdarbindavo kalinius, šie ateidavo ir sakydavo, ar man nieko nereikės mokėti? „Carito“ darbuotojas sakė, kad iš pradžių nesuprato, ko klausia, vėliau suvokė, kad tai yra įprasta – jeigu nori turėti darbą, turi kažkam sumokėti.
Dar vienas didelis skirtumas yra konfliktų sprendimo kultūra. Įkalinimo įstaigose natūraliai yra labai daug įtampos. Pas mus konfliktų atveju yra taikomos formalios drausminės nuobaudos, nebandoma kalbėtis, aiškintis, nesprendžiama konfliktas iš esmės. Todėl kaliniai rašo daug skundų, tai piktina administraciją ir darbuotojus. Taip pat pas mus yra toliaruojama kalinių subkultūra, kitur to nėra.
Visgi manau, kad esminis skirtumas yra jau minėtas požiūris į kalinį. Turime žmonių, kurie atliko bausmę kitose šalyse, ir vėliau grįžta į Lietuvą. Tai jie būna pakraupę, net grįžę iš Čekijos ar Lenkijos. Sako, kad čia yra baisu, ten priima nuteistuosius kaip žmones, sveikinasi, rodo elementarią pagarbą, o ne laiko tik tramdymo, nepasitenkinimo išraiškos objektais.
– Norite pasakyti, kad kalėjimų sistema labiau kinta popieriuje, bet ne realybėje?
– Taip, daug kas yra tik popieriuje. Pavyzdžiui, daug kalbama apie pusiaukelės namus, bet juose per visą Lietuvą yra tik keli šimtai vietų, kai kalėjimuose yra beveik 5 000 nuteistųjų. Tai nesudaro didelės šitos sistemos dalies. Trumpalaikių išvykų suteikimo praktika pasikeitė, jų suteikiama daugiau, būdavo keli šimtai atvejų per metus, dabar yra maždaug tūkstantis, tai yra gerai.
Kas nepasikeitė, tai yra personalo kompetencija. Didžioji dalis personalo išlaikė požiūrį tokį patį, koks buvo prieš 30 metų ir per mažai gilinasi į žmogaus istoriją, į nusikalstamo elgesio veiksnius, greitai juos pasmerkia, nurašo.
Vyrauja suvokimas, kad kalėjimų darbuotojų profesija yra tarsi sargo ir viskas, tiesiog stebėti ir prižiūrėti – tai nesuponuoja jokios kompetencijos, kuri realiai turėtų padėti siekti kalinimo tikslų.
Lietuvoje specializuoti socialiniai darbuotojai darbui su nuteistaisiais atsirado prieš dvejus metus. Tik po trisdešimties metų atsirado profesija su diplomu, kuri iš esmės yra atsakinga už žmonių integraciją. To mes neturėjom trisdešimt metų. Dabar jie jau yra, tačiau jų yra nedaug, tik keliolika. Bet čia yra geras dalykas. Šiek tiek požiūris keičiasi, bet labai lėtai.
Skirtingais pjūviais palyginus mūsų įkalinimo sistemos infrastruktūrą, požiūrį, darbuotojų kompetenciją su Rusijos ir Vokietijos, Suomijos ar Norvegijos, kuri mums skiria daug pinigų, kad bent kažką toje sistemoje dėl savęs pačių pakeistume, mes vis dar būsime daug arčiau Rusijos ir Baltarusijos, nei Norvegijos.
