Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Suėmimo taikymas Lietuvoje – ar nepersistengia teisėjai ir prokurorai?

Areštinė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Dažniausia šiuo metu mūsų šalyje taikoma kardomoji priemonė - suėmimas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar protinga iki teismo žmones laikyti areštinėje? Po Vilniaus apygardos teismo teisėjo Arūno Kisieliaus sprendimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus šių metų vasarį paleisti Tadžikistano pilietį Komildzhoną Umarovą, vieną iš tadžikų gaujos, Vilniaus čigonų taborui tiekusios heroiną, narių, kilo triukšmas. Neseniai visuomenės pasipiktinimo sulaukė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Viktoro Kažio priimtas sprendimas nebekalinti vieno iš Vilniaus „Lapinų“ ginkluoto nusikalstamo susivienijimo lyderių Jono Dačkos – J.Dačka, teismui sprendžiant jo kaltumo klausimą, už grotų praleido daugiau nei puspenktų metų.

Visuomenė linkusi smerkti teisėjus, kurie į laisvę paleidžia nusikaltimais įtariamus asmenis, tuo tarpu teismo sprendimo laukiantys įtariamieji, jų artimieji bei žmogaus teises ginantys asmenys kaltina prokurorus bei teismą per dažnu suėmimo taikymu. Ar mūsų šalyje prokurorai ne per dažnai prašo suimti nusikaltimais įtariamus asmenis, o teismai – pernelyg lengvai patenkina šiuos prašymus?

Pasak Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko padėjėjos, M.Romerio universiteto doktorantės Dovilės Murauskienės, suėmimas, kaip ikiteisminio tyrimo priemonė, turi daugiau minusų nei pliusų.

Suėmimas, kaip ikiteisminio tyrimo priemonė, turi daugiau minusų nei pliusų.

Nesusipažinusiems su suėmimo taikymo terminais verta paskelbti, jog konkretų suėmimo terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau iš karto suėmimas negali būti paskirtas ilgesniam kaip trijų mėnesių terminui. Vėliau suėmimas gali būti pratęstas šešiems mėnesiams.

Tiesa, galioja šios taisyklės išimtis, kai byla pripažįstama ypač sudėtinga ar didelės apimties, ikiteisminio tyrimo metu suėmimas gali būti pratęsiamas iki aštuoniolikos mėnesių (arba dvylikos mėnesių nepilnamečiams). Bylai patekus į teismą, suėmimas gali būti tęsiamas neribotą laikotarpį.

Pabrėžtina, kad toks bausmės taikymas sudaro prielaidas asmens, kuris dar nėra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, laisvę suvaržyti neribotam laikotarpiui, kuris gali būti toks pat ar net ilgesnis nei jam gresianti laisvės atėmimo bausmė.

Žmogaus teisės pažeidžiamos

„Turint galvoje tai, kad suėmimas yra pati griežčiausia kardomoji priemonė, sukelianti itin griežtus apribojimus žmogui, minusų šiuo atveju yra kur kas daugiau – suimto asmens pagrindinės teisės yra stipriai suvaržomos, jis eliminuojamas iš jam įprastos aplinkos, atskiriamas nuo šeimos, kurioje neretai auga nepilnamečiai vaikai, jis prarandą darbą, socialinius ryšius ir pan.“, – teigė D.Murauskienė.

Griežčiausios kardomosios priemonės paskirtis tiesiogiai lemia ir tai, kad valstybės institucijos, taikydamos šias priemones, nuolat balansuoja ant pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo ribos, kurios peržengimas sukelia išties skausmingas pasekmes tiek suimtajam, tiek visuomenei, tiek pačiai valstybei. Be abejo, ir valstybė, turėdama pareigą išlaikyti suimtą asmenį, patiria papildomų išlaidų, kurias padengia iš sumokamų mokesčių.

„Kalbant apie pliusus, derėtų paminėti patį pagrindinį baudžiamojo proceso tikslą – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai nubausti kaltą asmenį. Būtent šie tikslai turėtų būti tie kriterijai, kuriuos įvertinus proporcingumo principo kontekste, būtų priimamas sprendimas, ar suimti konkretų asmenį konkrečioje byloje.

Nes išties yra baudžiamųjų bylų, kurioms būdingos aplinkybės lemia tai, kad tik suėmus įtariamąjį ir tokiu būdu atribojus jį nuo aplinkos, kurioje buvo veikiama galimai nusikalstamai, yra įmanoma greitai ir išsamiai ištirti nusikalstamą veiką, užtikrinti, kad tas asmuo dalyvaus baudžiamajame procese, taigi, ir nustačius jo kaltę, bus tinkamai ir greitai nubaustas“, – pridūrė pašnekovė.

Suėmimas – sustabarėjęs prokurorų ir teisėjų požiūris į kardomąją priemonę

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko padėjėjos nuomone, suėmimų tendenciją lemia keletas priežasčių: pirma, tai yra kiekvienais metais išliekantis ganėtinai didelis sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kuriuos tiriant dažniausiai ir taikomas suėmimas, skaičius. Antra, tai tam tikrais atvejais prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų požiūris ir maksimalus savo teisės išnaudojimas kreiptis į teismą dėl suėmimo, siekiant, kad ikiteisminį tyrimą būtų galima atlikti paprasčiau, greičiau, o tam tikrais atvejais ir tokiu būdu psichologiškai paveikti įtariamą asmenį.

Visais atvejais suėmimas turi būti vertinamas proporcingumo principo kontekste, nepamirštant suimtojo teisių bei to, kad suėmimas turi išlikti kraštutine, išimtine kardomąja priemone.

Teismai ne visais atvejais visapusiškai ir principingai vertina prokurorų prašymus skirti kardomąją priemonę ir ne visuomet pagrįstai juos patenkina.

Trečia, ir teismai ne visais atvejais visapusiškai ir principingai vertina prokurorų prašymus skirti kardomąją priemonę ir ne visuomet pagrįstai juos patenkina.

Tokį teismų elgesį iš dalies lemia ir žiniasklaida, kuri yra itin aktyvi informuodama visuomenę apie asmenis, kurių atžvilgiu atsisakyta skirti suėmimą ar pratęsti jo terminą.

D.Murauskienė mato būdų, kaip suėmimų praktika Lietuvoje galėtų būti keičiama.

„Visų pirma, reikėtų keisti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismų požiūrį į suėmimą ir formuoti būtent tokį požiūrį, kad suėmimas turi būti skiriamas išties išimtiniais atvejais, o jo skyrimas visada būtų tinkamai motyvuojamas“, – sakė D. Murauskienė.

Be to, šiuo metu teismų praktikoje stebima tokia tendencija, kad jei asmeniui buvo paskirtas suėmimas, jo terminas pratęstas, tai, ypač perdavus bylą į teismą, dažnai nesiryžtama konstatuoti, kad praėjus ilgam laiko tarpui, suėmimas jau nėra vienintelė galima kardomoji priemonė.

„Todėl norėtųsi, kad teismai išties kiekvieną kartą svarstydami šį klausimą, žvelgtų ne retrospektyviai, o vertintų to klausimo sprendimo metu esančią situaciją ir svarstytų, ar būtent šioje situacijoje suėmimas yra vienintelė galima kardomoji priemonė. Svarbu ir tai, kad teisėjai nejaustų visuomenės spaudimo ir priimtų teisingiausią sprendimą“, – tikino pašnekovė.

Algis Norkūnas: „Teisėjus visuomenė linkusi bet kuriuo atveju kaltinti“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Algis Norkūnas teigia, kad kiekvienas teisėjų žingsnis yra apgalvotas ir pasvertas patirtimi.

Skirdami kardomąją priemonę, teisėjai visada apmąsto įtariamojo pasprukimo nuo teismo proceso, o vėliau galbūt ir nuo bausmės, tikimybę. Todėl taikant kardomąją priemonę visada atsižvelgiama į tuos pačius momentus: ar įtariamasis šalyje turi gyvenamąją vietą, ar čia turi verslą, ar turi kokius nors socialinius ryšius.

Taikant kardomąją priemonę visada atsižvelgiama į tuos pačius momentus: ar įtariamasis šalyje turi gyvenamąją vietą, ar čia turi verslą, ar turi kokius nors socialinius ryšius.

„Labai mažai tikėtina, kad Lietuvoje sučiuptas Tadžikijos pilietis čia ilgai pasiliks. Visa tai teisėjas turėjo įvertinti ir nuspręsti. Tadžikui buvo paskirtas namų areštas, na, ir kaip dabar žinome, jis paspruko iš mūsų šalies. O štai Jonas Dačka Lietuvoje turi verslą, yra vienos įmonės akcininkas, jis turi sugyventinę, vaiką, todėl šitos aplinkybės yra visai kitokios. Antra, Dačka jau ketveri su puse metų kali ir teismo procesas niekaip nepasibaigia ir net proceso galo nesimato. Bet to, jo atveju minimali bausmė yra treji metai. Kas nutiks, jei jis gaus minimalią bausmę?“ – retoriškai klausė A.Norkūnas.

Teisėjo nuomone, reikia tinkamai parinkti kitas kardomąsias priemones, kad procesas vyktų toliau. Taip pat A.Norkūnas išskiria ne tik teisėjų ar prokurorų atsakomybę parenkant kardomąsias priemones, tačiau ir pareigūnų jas vykdant.

„O tadžiko atveju matau pareigūnų klaidas taip pat. Juk teisėjas Kisielius ne Kenoje prie valstybės sienos tą tadžiką paleido. Kitos institucijos irgi turi dirbti. Ir kai tadžikas po mėnesio pabėgo, aš matau didelę kaltę ir kitų institucijų, kurios savo darbo neatliko. Pareigūnai turėjo stebėti, ką veikia asmuo, ar pas jį neatvažiuoja kas, gal jis rengiasi pabėgimui. Jei būtų pastebėta kas nors įtartino, pareigūnai tuoj pat turėtų kreiptis į teisėją, o teisėjas tuoj pat skirti areštą. Mes, teisėjai, iš vienos pusės, turime būti sargai, kad užtikrintume teismo procesą, bet iš kitos pusės mus kaltina, kai Lietuva pralošia Strasbūre. Mus muša arba vienu atveju, arba kitu“, – apgailestavo A.Norkūnas.

Karolis Liutkevičius: „Sunkus nusikaltimas nėra priežastis laikyti asmenį suimtą“

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) teisininko Karolio Liutkevičiaus manymu, asmuo ne visada turėtų laukti teismo sprendimo laisvės atėmimo vietoje.

„Suėmimas, tiek pagal paskutinę praktiką, tiek pagal mūsų šalies nacionalinės teisės aktus, turėtų būti išimtis, kai visos švelnesnės priemonės yra netinkamos tikslams pasiekti. Tiek baudžiamojo proceso kodeksas, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktika numato tik išimtinį suėmimo naudojimą, nes jis prilygsta laisvės atėmimo bausmei, kuri gali būti pritaikyta tik tuo atveju, kai asmuo yra pripažįstamas kaltu. Suėmimas negali būti taikomas kaip išankstinė baudimo priemonė“, – teigė K.Liutkevičius.

Suėmimas turi labai konkrečią paskirtį – užtikrinti, kad teismo procesas vyktų teisingai: kad asmuo nepasislėptų ar nepabėgtų nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo bei kad būtų užkirstos galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas, jei yra pagrindo manyti, kad asmuo gali ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Vien tai, kad asmuo įtariamas sunkiu nusikaltimu, pavyzdžiui, žmogžudyste, nėra savaime priežastis, kodėl asmuo turėtų būti laikomas suimtas.

Per maždaug pusantrų metų trunkantį baudžiamąjį procesą O.Pistorijus nebuvo suimtas ir visas procesas vyko jam esant laisvėje. Nėra jokių trukdžių taip elgtis ir mūsų šalyje, tiesiog Lietuvoje labai linkstama varžyti asmens laisvę

„Galima pažvelgti, kaip panašios bylos yra sprendžiamos užsienyje. Pavyzdžiui viena garsiausių šio laikotarpio bylų – Oskaro Pistorijaus byla, svarstoma Pietų Afrikoje. Yra žinoma, kad O.Pistorijus nužudė savo merginą, tačiau yra svarstoma, ar tai buvo tyčinis, ar netyčinis veiksmas. Per maždaug pusantrų metų trunkantį baudžiamąjį procesą O.Pistorijus nebuvo suimtas ir visas procesas vyko jam esant laisvėje. Nėra jokių trukdžių taip elgtis ir mūsų šalyje, tiesiog Lietuvoje labai linkstama varžyti asmens laisvę“, – pridūrė pašnekovas.

Pasak K.Liutkevičiaus, suėmimas mūsų šalyje vidutiniškai yra taikomas apie 1800 asmenų per metus, tuo tarpu namų areštas taikomas vidutiniškai 40 asmenų, o užstatas – apie 130 asmenų per metus. Taigi suėmimas taikomas neproporcingai dažniau. Be to, statistika rodo, kad kai prokurorai prašo suėmimo, 95 proc. jis yra skiriamas. Tokia statistika nekinta jau daugiau kaip ketverius metus.

K.Liutkevičius teigia, jog į ŽTSI neretai kreipiasi asmenys, kuriems suėmimas taikytas nepagrįstai arba nepagrįstai ilgai, tačiau ŽTSI neturi galimybės baudžiamajame procese atstovauti asmenis, tiesioginės pagalbos ŽTSI neteikia.

K.Liutkevičius prisiminė istoriją, kai į ŽTSI kreipėsi asmuo dėl jam taikyto suėmimo. Vilnietis verslininkas teigia, kad dėl suėmimo nukentėjo ne tik jo, bet ir šeimos narių gerovė.

Vyro pasakojimą apie įkalinimą galite pamatyti vaizdo įraše.

VIDEO: Suėmimas: vieno žmogaus istorija
Suėmimas: vieno žmogaus istorija
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min