Spalio 2-ąją, Policijos ir Angelų sargų dieną, Šiaulių apskrities policijos Kelių policijos biuro patrulių kuopos vyriausiasis patrulis 25 metus policijoje tarnaujantis Darius Jablonskis su dar metų neištarnavusia kolege Jūrate Glodenyte paminėjo savo darbo vietoje – kelyje, rūpindamiesi eismo saugumu.
Taip jau yra, kad net profesinę šventę pareigūnai švenčia pasikeisdami, vieni – vienais metais, kiti – kitais, nes gyventojai įpratę pareigūnų pagalbos sulaukti 24 valandas, todėl visiems švęsti niekaip neišeina.
Spalio 2-osios vakare šių patrulių ekipažas patruliavo kelyje, vedančiame iš Šiaulių į Joniškį. Netoli posūkio į Kryžių kalną jie pastebėjo šalikelėje stovintį automobilį su įjungtomis avarinėmis šviesomis ir aplink jį bejėgiškai tūpčiojančius žmones.
„Ar nebus tik automobilis sugriuvęs“, – šmėkštelėjo mintis Dariaus Jablonskio galvoje. Privažiavęs prie stovinčios transporto priemonės, jis išgirdo savo spėjimo patvirtinimą – išnirusi galinio rato ašis nebeleido automobiliui pajudėti iš vietos.
Automobilio vairuotojas dar mėgino nuimti ratą, tačiau Darius jį sustabdė – nėra prasmės, vis tiek nieko pats vairuotojas padaryti negalės. Reikalinga autoserviso specialistų pagalba.
Jau temo ir kamavo nerimas bei nežinia, ar svečiai iš Vankuverio spės į kokį nors autobusą ar traukinį, važiuojantį link Vilniaus.
Panevėžietis vairuotojas skėstelėjo rankomis, kaip gi jam Šiauliuose susirasti autovežį, kuris automobilį ir jį nugabentų į Panevėžį? Darius vairuotojo neviltį išsklaidė – padiktavo savo telefone saugomą techninės pagalbos telefono numerį ir problema buvo išspręsta, tačiau netikėtai iškilo nauja.
Pasirodo, panevėžiečio keleiviai – tai atvykėliai iš Kanados, kuriuos jis buvo atvežęs apžiūrėti Kryžių kalną ir kuriems tą vakarą būtinai reikėjo pasiekti Vilnių. Jau temo ir kamavo nerimas bei nežinia, ar svečiai iš Vankuverio spės į kokį nors autobusą ar traukinį, važiuojantį link Vilniaus.
Darius greit sugeneravo išeitį iš susidariusios padėties: jis paskambino Šiaulių apskrities policijos budėtojui ir paprašė pasidomėti, kada paskutinė transporto priemonė išvyksta iš Šiaulių į Vilnių. Atsakymas pareikalavo didžiulio operatyvumo, nes už keliolikos minučių į Vilnių turėjo pajudėti traukinys.
Daugiau tą vakarą į sostinę važiuojančio transporto nebuvo. Taigi pareigūnai, įsodinę į tarnybinį automobilį į stresinę situaciją patekusius žmones, garso ir šviesos signalais skindamiesi kelią, spėjo juos nuvežti į Šiaulių geležinkelio stotį. Vankuverio gyventojai Rasa Noreikaitė ir Vidas Rasinkas į traukinį suspėjo.
Kitą dieną jie Šiaulių apskrities policijos Kelių policijos biuro patrulių kuopos vadui atsiuntė laišką: „...esame sužavėti ir maloniai nustebinti Šiaulių pareigūnų darbu... Dėkojame už tokį puikų naujos kartos Lietuvos pareigūnų ugdymą ir labai prašytume, kad Jūs nuo mūsų padėkotumėte kelių patruliams, vakar apie 19 val. patruliavusiems prie Kryžių kalno ir padėjusiems mums saugiai sugrįžti į Vilnių. Labai gaila, bet, skubėdami į traukinį, nepasiteiravome mums padėjusių pareigūnų pavardžių.“
