Antrus metus trunkanti ypatinga sausra jaučiama visur – dirvoje kai kur vandens horizontai nukrito daugiau kaip pusantro metro, ištuštėjo kūdros ir šuliniai. Tačiau nuo sauros labiausiai kenčia upeliai – patys mažiausieji net šių metų pavasarį vos tesroveno, neatsigavo ir vasaros pradžioje, o dabar jie sausi, prikrėsti lapų ir be gyvybės.
Kiekvienas upelis yra savitas slėnio ir vagos forma, nuolydžiu. Kai kurie trumpi upeliukai, skubantys į didžiąsias upes, per kilometrą nukrenta dešimčia metrų ar daugiau. Tokių mažųjų upeliukų galima rasti Neries vidurupyje, Vilniaus apylinkėse – jų vagose gausu akmenų, saugančių upelio vagą nuo išgraužų.
Šių metų rudenį mažieji upeliai neteka. Lietaus ir pirmojo sniegelio, kurio neseniai sulaukėme, dar nepakanka juos atgaivinti.
Šie upeliai ypatingi ir jų vandenyse gyvenančių bestuburių įvairove. Prieš 60 metų prof. Ričardas Kazlauskas netoli Kulautuvos aptiko mažutį Karklės upelį, iš dešinės įtekantį į Nemuną. Jame gyveno ne tk upėtakiai, kitos šaltavandenės žuvų rūšys, bet ir unikalūs mūsų kraštui lašalai, ankstyvės. Tokios jų rūšys paprastai sutinkamos tik toli šiaurėje.
Panašūs buvo ir kiti mažieji upeliukai, kurių nebeliko melioruojant Lietuvą. Jie buvo sunaikinti, kartu išbraukiant ir juose buvusią biologinę įvairovę. Keista, kad šiandien kai kas mano, jog melioracijos grioviai, raižantys laukus ir turintys visų žinomus hidronimus (o jie yra vieni seniausių mūsų vietovardžių), visada ir buvo grioviais, bet ne upeliais. Tokio išsilavinimo stoka ilgainiui gali lemti naujas intervencijas į gamtą ir trukdyti saugant upeliukus bei jų atminimą.
Šių metų rudenį mažieji upeliai neteka. Lietaus ir pirmojo sniegelio, kurio neseniai sulaukėme, dar nepakanka juos atgaivinti. Daugelio jų pradžia iš šaltinių, pelkučių, balokšnių ar iš slėnio šlaite esančių vandeningų sluoksnių.
Kadangi dirvožemis yra perdžiūvęs, toks vanduo susigeria ir nesukuria upeliuko srovės. Kiek lietaus reikėtų jiems atgaivinti? Visų pirma turi atgimti balutės, pelkės, raistai, kurie dabar yra visiškai „tušti“. Žinant, kad po jais gruntas visai sausas ir ištroškęs vandens, to tikėtis sunku. Pelkių vandens lygį geriausiai iliustruoja aukštapelkės (kurios, tiesa, yra uždaros ir upelių nemaitina) – dar spalio vidury Rūdninkų girioje esančioje pelkėje netoli Šulnio ežerėlio čia bombų išmuštos pusantro metro gylio „duobės“ buvo visiškai sausos. Lietaus vanduo rinksis ne į jas, o turės užpildyti visą pelkę, tik tada šios duobės bus sklidinos.
Kur pradingsta mažųjų upeliukų gyviai, kurie be vandens gyventi negali? Daug jų žuvo, kiti pasitraukė senkant vandeniui ir dabar „lūkuriuoja“ didesnėse upėse, prie šių upeliukų žiočių. Bestuburiai nors ir žūsta, tačiau smėlyje ar dumble liko jų kiaušinėliai, kurie atsiradus drėgmei ir vandeniui, ims vystytis. Toks svyravimas šioms rūšims yra įprastas, jos turi išlikimo strategijas ir nuo to visai nenukenčia.
Žinoma, tikėtis, kad visi upeliai atgis iki žiemos, labai maža vilties. Tačiau jeigu taip įvyktų, jų tikrąją gyvybę pamatysime tik pavasariop, tirpstant ledui ir sniegams. Šie upeliai panašius pokyčius išgyveno ne kartą ir tikrai ras jėgų pakilti, suputoti ir nuskubėti į jų vandens laukiančią didesniąją upę.
