Esant tokiai begalybei visokio tipo žvaigždžių - saulių ir apie jas skriejančių planetų, susidaro milijardai galimybių, kad jose gali susikurti įvairių atmainų gyvybė. Kokios tos atmainos, sunku įsivaizduoti. Žemėje, ir tai įvairovė neišpasakyta. Yra bakterijų ir virusų, yra vienaląsčių gyvų padariukų, yra kerpių, grybų, žolių ir kitos augmenijos, yra visas bestuburių pasaulis, vabzdžiai, ropliai, paukščiai, žinduoliai, įskaitant žmogų. Vandens pasaulyje - nuo balos iki vandenyno - kunkuliuoja kita gyvybe, bet jūrų gelmių ištirta tik 5 procentai. Kone kiekvieną kartą batiskafu pasinėrę mokslininkai atranda naujų padarų, kartais tokių keistų, kad nežinai, kaip juos vadinti - augalais, gyvūnais ar kuo kitu. Kaip jie gali gyventi ir daugintis, esant šimtų tonų spaudimui ir be deguonies? Manoma, toje amžinoje tamsoje glūdi itin veiksmingų antibiotikų ir naujų, visai kitos kartos vaistų žaliava.

Sakoma, kad gyvybė Žemėje atsirado ir vystėsi ne vieną kartą, o mažų mažiausiai du sykius, t. y. užgimė ar buvo užnešta, paskui baisios katastrofos sunaikinta, o po kurio laiko įvykus geologiniams pasikeitimams vėl atsirado ir tobulėjo. Tik taip galima suprasti kai kurias iškasenas.

Jei net nedidelėje Žemėje tokia gyvybės įvairovė, kaip jos gali nebūti kitose planetose? Vienur galbūt kerpių ir infuzorijų lygio, kitur - itin išsivysčiusios, mums nesuvokiamos civilizacijos.

Didžiausia kliūtis – atstumai Visatoje. Gali Vilniuje šokti ar iš patrankų šaudyti, bet Klaipėdoje tavęs niekas nematys ir negirdės. Net nežinos, kad esi.

Bet kodėl jų nematome, kodėl jos neapsilanko pas mus? NSO (neatpažintus skraidančius objektus), kol netapsime daug protingesni ir techniškai geriau ginkluoti, atidėkime į šalį. Tyrimai buvo labai entuziastingi, tyrėjai būtinai norėjo ką nors rasti. Nepavyko, nors pačiomis moderniausiomis priemonėmis gyvybės Visatoje ieškoma jau daugelį metų. Atsirado ir naujas metodas. Iš zondų, paleistų į kosmosą ir planetas, fotografuojama ir filmuojama Žemė, jos išvaizda, spinduliavimas. Kam? Kad atpažintume atitikmenį, kai surasime.

Didžiausia kliūtis - atstumai Visatoje. Gali Vilniuje šokti ar iš patrankų šaudyti, bet Klaipėdoje tavęs niekas nematys ir negirdės. Net nežinos, kad esi. O Visatos atstumai neproporcingai didesni. Žemėje net nėra su kuo jų palyginti.

Yra radijo bangos ir jomis siunčiami signalai. JAV veikia programa SETI, ieškanti radijo signalų iš kitų pasaulių. Bet mes vis dar sprendžiame apie Visatą pagal save. Civilizacija, kuri naudojasi radijo bangomis, tokia kaip mūsų, labai primityvi ir neturtinga. Radijo bangoms, į tai įeina televizija, radijo lokatoriai ir t. t., išeikvojama begalė energijos, ji be prasmės išspinduliuojama į eterį. Šis civilizacijos etapas labai trumpas - 100 ar 200 Žemės metų. Visatoje tai mažiau nei blykstelėjimas. Paskui civilizacija randa daug tobulesnių, energijos neeikvojančių ryšių ir būties formų.

Žemės gyventojai dabar yra to 200 metų etapo pusiaukelėje. Tie, kurie iš Visatos mus stebi, šio trumpučio blykstelėjimo gali ir nepamatyti. Nes jiems, kaip ir mums, tenka stebėti ne keturias pasaulio puses, o milijonus jų. Be to, tas mūsų "blyksnis" iki jų ateis tik po daugelio metų. Ir net jei mums atsakys, pasiųs žinutę, ją irgi gausime tik po daugybės metų. Nes radijo bangos skrieja tokiu pat greičiu kaip šviesa.

Gali būti ir blogiau. Kokią nuomonę jie apie mus susidarys iš pasiųstų signalų? Žudynės, neapykanta, karai... Aukštas intelektas nuo tokios civilizacijos atsižegnos, nes Visatoje yra daug įdomesnių vietų. Ar patys labai norėtumėte susipažinti su "bomžu"?

Ir technologijų lygio skirtumas mums neleidžia jų pasiekti. Galbūt jie pažengę toliau negu mes, tad gali naudoti neenergetinę, pėdsakų nepaliekančią technologiją. Net žiūrėdami tiesiai į juos nepamatysime. Ir ne todėl, kad slėptųsi. Tiesiog jie nėra tokie primityvūs kaip mes.

100 šviesmečių - tai vienetas su trylika nulių kilometrų. Nebandykite suvokti - galva apsvaigs.

O ar pakankamai energingai ieškome? Gėdingai mažai. Juk nestebime milijonų žvaigždžių ir nedarome to nuolatos, nes jų siųstuvai gali nedirbti visą laiką. Todėl SETI įtraukė į darbą 280 tūkst. astronomų mėgėjų. Erdvė jiems išdalyta po milimetrą. Iš žemės žiūrint - po milimetrą, o ten yra milijardai kilometrų ploto. Tačiau mėgėjai negali stebėti visą parą metų metais. Tokiems stebėjimams sukurta automatika, bet ji dar neatstoja žmogaus. Kai savaitraštis "Der Spiegel" paklausė Franko Drake'o, vieno iš SETI vadovų, ar verta ieškoti gyvybės kitose planetose ir siųsti joms pranešimus, kad esame, nes galime būti užpulti, mokslininkas nusijuokęs atsakė, jog artimiausia nežemiška civilizacija gali būti už 100 šviesmečių. Šviesa nuo jos iki mūsų eina 100 metų.

100 šviesmečių - tai vienetas su trylika nulių kilometrų. Nebandykite suvokti - galva apsvaigs. Jeigu žmonijos priešaušriu, maždaug prieš 2,5 mln. metų, kai dar maitinomės plėšriųjų žvėrių išėdomis, būtume išskridę viršgarsiniu lėktuvu, šiandien būtume sukorę tik ketvirtį kelio.

Kitų pasaulių būtybėms nėra prasmės mūsų užkariauti. Jeigu jos pasiekė tokį lygį, kad gali įveikti Visatos atstumus, vadinasi, įgijo ir išminties. F.Drake'as sako, jog per daug primityviai mąstome apie kitus Visatos gyventojus. Esame įsimylėję save kaip narcizai, tad manome, kad ir kiti turi būti į mus panašūs.