Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aleksandras Nevzorovas pliekia V.Putiną: „Šovinistinė Rusijos isterija veda į niekur“

A.Nevzorovas
NTV kadras / A.Nevzorovas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Garsios dar sovietinio Leningrado TV laidos „600 sekundžių“ kūrėjas Aleksandras Nevzorovas Lietuvoje liūdnai pagarsėjo kaip žmogus, kuris liejo purvą ant 1991 m. Vilniaus TV bokšto ir Lietuvos televizijos gynėjų bei šlovino priesaiką Lietuvai išdavusius OMON milicininkus. Bet dabar A.Nevzorovas pliekia Vladimirą Putiną ir Kremliaus viršūnes už karą Ukrainoje gal net stipriau nei lietuviai. Radijo stoties „Echo Moskvy“ portalas paskelbė komentarą, kuriame A.Nevzorovas baisisi šovinistine isterija Rusijoje. Siūlome 15min.lt skaitytojams A.Nevzorovo komentarą.

Iš tiesų, Rusijoje niekas nevyksta. Ir tas „niekas“ papuoštas absurdiškiausia, šovinistine, kvailiausia isterija, dėl kurios šaliai vėliau bus itin gėda. Dėl to, kad tikra Rusija – tai ne juodašimtiniai tamsuoliai, ne Kremlius, ne tie žmonės, kurie Ukrainoje plėšo purvinas liemenes ant savęs ir šaukia „Krymas mūsų“.

Jie nesupranta, kokios nelaimės slepiasi šiuose žodžiuose jiems asmeniškai ir visai valstybei. Man žodyje „Rusija“ yra užkoduotos Pavlovo, Ciolkovskio, Dobroliubovo, Pisarevo (Rusijos mokslininkai ir literatūros veikėjai) pavardės. Tai yra ji neturi nieko bendra su tuo militarizuotu košmaru, kuriuo šalis pristatoma Ukrainos gyventojams.

Prancūzai taip pat turi mums labai nepatinkančius, nesimpatiškus veikėjus, vienas jų net Maskvą padegė. Tačiau kažkodėl niekas nesipiktina, kad prancūzai gerbia Napoleoną ir skiria dėmesį jo atminimui.

Tačiau ji pristatoma teisingai, pelnytai. Ukrainos nelaimė ta, kad ji visada buvo laikoma Maskvos baudžiauninke. Ir staiga ši baudžiauninkė sumanė pabėgti. Dėl to būtina jai plaukus nurauti, išplakti iki kraujo tam, kad daugiau niekada net nepagalvotų apie tai.

Tačiau Ukraina pasirodė besanti nepriklausoma nacionalinė valstybė su savo švietimu, tauta, didvyriais ir ideologija.

Rusijoje daugelis piktinasi Stepanu Bandera, bet kas iš to? Juk S.Bandera yra tik vienas iš ukrainiečių tautos didvyrių.

Prancūzai taip pat turi mums labai nepatinkančių, nesimpatiškų veikėjų, vienas jų net Maskvą padegė. Tačiau kažkodėl niekas nesipiktina, kad prancūzai gerbia Napoleoną ir skiria dėmesį jo atminimui.

Rusai negali susitaikyti su tuo, kad Ukraina yra šalis, turinti savo kalbą ir apsisprendimo teisę. Tai labiausiai erzina, bet erzina ne tikrąją Rusija, apie kurią aš kalbėjau. Erzina ne žmones, kurie kuria pažangą, istoriją, meną, mokslą, o televizijos užzombintą daugumą.

Paaiškėjo, kad kuo primityvesnė propaganda, tuo su didesniu užsidegimu publika ją priima. Galima ją įvardinti kaip nacionalinę rusų idėją – paskelbti apie tai, kokie mes išskirtiniai, o visus, kurie tam nepritaria, pasmerkti. Tai mūsų mėgstamiausias užsiėmimas jau daugelį amžių.

Galima ją įvardinti kaip nacionalinę rusų idėją – paskelbti apie tai, kokie mes išskirtiniai, o visus, kurie tam nepritaria, pasmerkti. Tai mūsų mėgstamiausias užsiėmimas jau daugelį amžių.

Jeigu Rusijos prezidento poste būtų ne Vladimiras Putinas, o kvailesnis asmuo, tai mes net negalėtume normaliai bendrauti telefonu, kalbėdami apie šalies vadovą. Tarkime, kad vietoje čekisto Putino ateitų žmogus, kuris visiškai atspindėtų tautos nuotaiką, mitingus, šovinistinę-militaristinę isteriją – tuomet situacija būtų gerokai blogesnė. Putinas dar pakaltinamas ir atsargus žmogus.

Bet kurioje visuomenėje vadovai priklauso nuo tautos, kurią valdo. Nėra tokių stebuklų, kad caras nepriklausytų nuo minios.

Donbaso problema turi stebuklingą savybę – niekas nežino, kaip ją užbaigti. Tai drama be nustatytos pabaigos. Kaip ją pradėti, buvo aišku – reikėjo suformuoti keletą teroristinių grupuočių ir pažiūrėti, kas bus.

Viltis, kad demoralizuota pastarojo meto įvykių Ukraina pastatys sieną tarp savęs ir šalies pietryčių, nepasiteisino. Ukraina parodė dantis, pradėjo laimėti sunkiausiame iš visų karų – kare su terorizmu. Tai nuoširdžiai nustebino, nes nesuprantu, iš kur ukrainiečiai turi tiek jėgos. 

Kai kurie rusai Donbase kariauja dėl pinigų, kai kurie – dėl teisės žudyti. Padugnių yra daug.

Pastaruosius penkerius  septynerius metus Rusijos žmonių smegenis sėkmingai apdoroja Rusijos stačiatikių bažnyčia su idėjomis apie „rusiškąjį pasaulį“, rusų, kaip Dievo išrinktųjų, idėja.

Donbase yra ir kariniu, ir žmogiškuoju požiūriu labai drąsių ir kilniadvasių žmonių, bet yra ir daug teroristų.

Aš sąmoningai vartoju šią sąvoką. Egzistuoja toks dalykas kaip karo taktika. Taigi remiantis šia taktika, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ veiksmai yra teroristiniai. Jie slepiasi poliklinikose ir pieno parduotuvėse. Ir visos aukos Donbase yra dėl teroristų, o ne dėl Ukrainos kariuomenės kaltės. 

Pastaruosius penkerius septynerius metus Rusijos žmonių smegenis sėkmingai apdoroja Rusijos stačiatikių bažnyčia su idėjomis apie „rusiškąjį pasaulį“, rusų, kaip Dievo išrinktųjų, idėja. Ji tai daro efektyviai, jeigu pažvelgtume į religinių ir ideologinių fanatikų skaičių.

Štai Igoris Girkinas – religinis fanatikas ir teroristas, kuris yra gana žavus, simpatiškas žmogus. Ir Osama bin Ladenas gyvenime nebuvo monstras, o išsilavinęs, labai malonus žmogus ir taip pat nebuvo panašus į monstrą, iš kurio nasrų kapsi kraujas.

Novorusijos projektas užsitrenkė kaip dėžutė. Anksčiau ar vėliau bus atrasti visi kapai ir surinkti įkalčiai, o visi Novorusijos „didvyriai“ bus pripažinti tarptautiniais nusikaltėliais.

Manau, kad Ukraina sieks ir suras juos, remdamasi tarptautinės teisės normomis. Todėl amžinai slapstytis jiems nepavyks, Girkinui taip pat, nors jis ir grįžo į savo nuolatinę gyvenamąją vietą Rusijoje. O projektas užbaigiamas, nes, akivaizdu, kad neįmanoma atsakyti į vieną klausimą – kodėl?

Mes neturime pakankamai vyriškumo, kad pripažintume, jog Rusija, nors ir serganti, nelaiminga ir suluošinta, bet Europos dalis.

Sankcijos mums kainuos brangiai, nes Rusija yra visiškai priklausoma visose srityse. Jau nekalbu apie kultūrą, mokslą, technologijas. Mes neturime pakankamai vyriškumo, kad pripažintume, jog Rusija, nors ir serganti, nelaiminga ir suluošinta, bet yra Europos dalis.

Mūsų visa civilizacija europietiška. Rusijai konfliktas su Europa yra kaip mirtis.

Jeigu žiūrėčiau į situaciją šalyje kaip vairuotojas, žiūrintis į degalų atsargas mašinoje, pasakyčiau, kad valstybinio marazmo atsargų Rusijoje yra likę metams, pusantrų.

Kuomet marazmo atsargos baigsis, tikėtina, Rusijoje pasikeis daug kas – ir taip, kad mums net būtų baisu spėlioti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min