Tulės karinės oro bazės Grendlandijoje geografinė vieta – netoli Šiaurės ašigalio – lėmė, kad ši bazė nuo pat jos įkūrimo šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje amerikiečiams buvo neeilinės strateginės reikšmės. Šioje bazėje pastatyta radarų sistema stebėjo, ar per Šiaurės ašigalį į Ameriką neatskrenda raketos iš Sovietų Sąjungos teritorijos.
Kaip praneša BBC, Pentagonas buvo įsitikinęs, kad branduolinės atakos prieš JAV atveju sovietai pasistengtų šią strategiškai svarbią bazę sunaikinti pačią pirmąją. Dėl to 1960-aisiais buvo pradėtos budėjimo misijos, pavadintos „chrominis skliautas“. Misijos esmė: keli branduolines bombas gabenantys B52 bombonešiai nuolat suka ratus virš Tulės, o tuo atveju, jeigu sovietai smogtų bazei, jie iš karto kursą nukreiptų į Maskvą.
Lemtingoji misija
1968-ųjų sausio 21 dieną vienas iš tokių „chrominio skliauto“ skrydžių baigėsi katastrofa. Šiomis dienomis BBC susisiekė su dviem bombonešio B52 pilotais, Johnu Haugu ir Joe D'Amario, kurie papasakojo, kaip jų lėktuvas prieš keturis dešimtmečius sudužo ant ledo už kelių kilometrų nuo Tulės bazės.
Misijos esmė: keli branduolines bombas gabenantys B52 bombonešiai nuolat suka ratus virš Tulės, o tuo atveju, jeigu sovietai smogtų bazei, jie iš karto kursą nukreiptų į Maskvą.Po lėktuvo avarijos bazės personalas, vietiniai Grenlandijos gyventojai ir danai darbininkai atskubėjo į pagalbą. Per kelis mėnesius trukusią operaciją buvo surinkti tūkstančiai smulkiausių lėktuvo nuolaužų, išsibarsčiusių užšalusioje įlankoje, ir 500 milijonų galonų ledo, tarp jų ir užteršto radioaktyviomis dalelėmis.
Sprogstamoji medžiaga, dengusi branduolines bombų galvutes, per katastrofą detonavo, tačiau neprivertė detonuoti pačių galvučių – jų lėktuvo įgula skrydžio metu nebuvo aktyvavusi. Pentagonas pareiškė, kad visos keturios bombos avarijos metu buvo „sunaikintos“.
Techniškai tai galėtų būti buvusi tiesa, kadangi bombos išties buvo suirusios į smulkias nuolaužas, tačiau neseniai išslaptinti dokumentai, kuriuos BBC gavo pasiremdama JAV Informacijos laisvės aktu, atskleidė tamsiuosius šios istorijos užkaborius. Gautą informaciją patvirtino ir asmenys, kurie dalyvavo katastrofos padarinių likvidavimo operacijoje.
Ištirpusio ledo paslaptis
Dokumentai liudija, kad po katastrofos tyrėjai sudėjo į krūvą nuolaužų fragmentus ir padarė išvadą, jog jie yra tik trijų bombų. Dar 1968-ųjų sausio pabaigoje surašytame dokumente kalbama apie vienoje įlankos vietoje aptiktą pajuodusio nuo suodžių ledo sritį – tyrėjams pasirodė, kad ledas toje vietoje buvo ištirpęs, o po to vėl užšalęs.
Ant ledo, teigiama, netgi buvo galima įžiūrėti įrėžas nuo bombos parašiuto virvių. Dokumento autorius daro prielaidą: „susidaro vaizdas, jog kažkas prasmego kiaurai ledą pirminio arba antrinio degimo metu“. BBC pažymi, kad „pirminis“ arba „antrinis“ yra žodžiai, naudojami kalbant apie branduolinio ginklo konstrukciją ir technologiją.
Tų metų balandį buvo priimtas sprendimas į avarijos vietą nusiųsti povandeninį laivą „Star III“ ieškoti prarastosios bombos, pažymėtos serijiniu numeriu 78252. Tikroji povandeninio laivo misija buvo nuslėpta nuo Danijos valdžios.
Povandeninės paieškos buvo nevaisingos ir lydimos techninių problemų. Kai priartėjo žiema ir įlanka vėl ėmė trauktis ledu, dokumentuose atsirado net kažkas panašaus į paniką. Baimę kėlė ne tik tai, kad bomboje buvo nemažas kiekis radioaktyvaus urano ir plutonio, bet ir tai, kad kai kurios bombos dalys dėl savo konstrukcinių savybių buvo labai jautrios išorės poveikiui.Dokumentai liudija, kad po katastrofos tyrėjai sudėjo į krūvą nuolaužų fragmentus ir padarė išvadą, jog jie yra tik trijų bombų.
Paieškos buvo nutraukos
Vis dėlto galiausiai paieškos buvo nutrauktos. Išslaptintos diagramos ir dokumentai rodo, kad nebuvo įmanoma apžiūrėti visos teritorijos, po kurią pasklido lėktuvo ir kitų trijų bombų nuolaužos. BBC susisiekė su keliais pareigūnais, kurie dalyvavo incidento tyrime.
Vienas iš jų, Williamas H. Chambersas, buvęs branduolinių ginklų kūrėjas Los Alamo karinėje laboratorijoje, vadovavo Tulės incidento ir kelių kitų panašių nelaimingų atsitikimų su branduoliniais ginklais padarinių likvidavimo komandai.
Dabar jis paaiškino, kad sprendimas nutraukti paieškas buvo priimtas remiantis tokiu argumentu: „Jeigu mes nesugebėjome rasti bombos, bet kam kitam tą padaryti taip pat bus nepaprastai sunku“. Tuo metu buvo laikytasi požiūrio, kad niekas nesugebės nepastebėtas surasti ir pasisavinti jautrias bombos dalis, o radioaktyviosios medžiagos ištirps milžiniškame vandens kiekyje ir taps nekenksmingos.
Pentagonas atsisako komentuoti išslaptintus dokumentus. Bet bombonešio avarija, pasekmių likvidavimo operacija ir dingusios bombos mįslė neduoda ramybės tiems, kurie dalyvavo šiuose įvykiuose, ir tiems, kurie šiame regione gyvena dabar, besibaimindami prieš keturis dešimtmečius įvykusios katastrofos neigiamų pasekmių aplinkai ir savo sveikatai.
