Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Anatolijus Verbinas: kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida

Anatolijus Verbinas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Žiniasklaidos mokymų vadovas Anatolijus Verbinas
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Anatolijus Verbinas – žiniasklaidos mokymų vadovas ir konsultantas. Jis 16 metų dirbo naujienų agentūros „Reuters“ korespondentu buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Savo karjerą pradėjo kaip vertėjas, o baigė kaip Maskvos skyriaus naujienų redaktorius, atsakingas už naujienų iš 12 buvusių Sovietų Sąjungos šalių ir Balkanų, pateikimą.

„Transparency International“ Lietuvos skyriui pakvietus A.Verbiną į Lietuvą, „15min“ kalbino jį apie etiką žurnalistikoje, žurnalistų būtinybę rinktis, politikų, teisėsaugos ar verslininkų kontroliuojamą žiniasklaidą bei „WikiLeaks“ fenomeno galimas pasekmes.

– Kas yra žurnalistinė etika? Ar galima nubrėžti griežtą liniją ir pasakyti, kad jos žurnalistui peržengti nevalia? Kokia ta linija?

– Žurnalistų etikos taisyklės įvairiose šalyse skiriasi. Tačiau yra kelios bendros taisyklės, kurių laikosi faktiškai visos kokybiškos žiniasklaidos priemonės ir jų darbuotojai. Tai labai paprastos taisyklės, kaip antai – nemeluok, nerašyk straipsnių už pinigus, neiškraipyk faktų, neiškraipyk citatų, nenaudok jų kitame kontekste, skaitytojui pristatyk visas istorijos puses. Viskas labai paprasta, tačiau svarbu.

Kitas taisykles nubrėžti turėtų kiekviena žiniasklaidos priemonė, surašydama jas į savo etikos kodeksą. Turint jį žurnalistams daug lengviau dirbti, nes jie žino, kokioms taisyklėms nusižengti nevalia.

Prieš daugybę metų, dar Sovietų Sąjungos laikais, kartu su draugais parašėme etikos kodeksą, vadinamąją Maskvos žurnalistų chartiją. Ją ruošė per 20 žurnalistų, atstovavusių įvairioms žiniasklaidos priemonėms: BBC, „Reuters“, „Amerikos balsui“ ir kt. Chartijoje įrašėme dešimt labai paprastų taisyklių, kurių, mūsų manymu, būtina laikytis. Tačiau labai nedaug žurnalistų Sovietų Sąjungoje šioms taisyklėms pritarė, nes viena iš jų, pavyzdžiui, teigė, kad žurnalistas negali priklausyti politinei partijai, kita – kad žurnalistas negali rašyti straipsnių už pinigus.

Talentinga, visiškai nepriklausoma, kokybiška žiniasklaida neįmanoma visuomenėje, kuri dar nėra labai išsivysčiusi.Tačiau mūsų grupei šios taisyklės labai pravertė, nes mes žinojome, kad rašydami straipsnius, turime vadovautis būtent jomis, nepriklausomai nuo to, kokioje organizacijoje dirbome. Mūsų grupę gerbė daugybė žmonių. Kiekvieną penktadienį rinkdavomės viename bute, atsinešdavome sumuštinių, gėrimų ir bendraudavome. Apie viską. Vienintelė mūsų susirinkimų taisyklė buvo ta, kad tai, kas pasakoma šiame bute, lieka šiame bute.

Žmonės žinojo, kad mes labai gerbėme šią taisyklę ir kad jie galėjo atvirai su mumis bendrauti. Pas mus lankydavosi Borisas Berezovskis, Anatolijus Čiubaisas, Boriso Jelcino dukra ir kiti. Mes visada žinojome labai daug. Žinojome, kur reikėjo ieškoti informacijos, tačiau niekada nepublikavome to, ką šie žmonės mums pasakydavo. Taigi taisyklių laikymasis žurnalistams leidžia įgyti žmonių pagarbą.

– Kaip vertinate Rytų ir Vidurio Europos žiniasklaidą žurnalistinės etikos kontekste? 

– Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir žiniasklaidoje, tobulėjimui dar yra vietos. Visgi manau, kad didžiausia problema šiuo metu yra ne etinė. Didžiausia problema – beprotiškai greitas technologijų vystymasis. Prieš penkerius metus socialinis tinklas „Youtube“ neegzistavo, tuo tarpu šiandien be jo jaunimas jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Visoms šioms technologinėms naujovėms taisyklės dar nesukurtos ir tam prireiks šiek tiek laiko.

Kita vertus, žiniasklaida ir žurnalistai yra visuomenės, kurioje gyvena, dalis. Talentinga, visiškai nepriklausoma, kokybiška žiniasklaida neįmanoma visuomenėje, kuri dar nėra labai išsivysčiusi. Tai neįmanoma, nes žurnalistai yra tos visuomenės dalis. Žiniasklaidos lygis kiekvienoje visuomenėje daugiau ar mažiau atitinka visuomenės lygį: jei visuomenės lygis žemas, žemas ir žiniasklaidos lygis. Jei visuomenė degraduoja, degraduoja ir žiniasklaida.

Idealiame pasaulyje žiniasklaida turėtų žingsniuoti puse žingsnio priekyje visuomenės. Tuomet ji galėtų rodyti kelią. Tačiau žurnalistai negali radikaliai skirtis nuo visuomenės.

– Per žurnalistų mokymus daug kalbėjote apie neišvengiamą ir kartais labai skausmingą žurnalistų būtinybę rinktis. Koks buvo Jūsų, kaip žurnalisto, pasirinkimas, kurį priimdamas ilgai dvejojote?

– Noriu pasidalinti ne savo, bet draugo patirtimi. Tai pats žiauriausias man žinomas pasirinkimas, kurį turėjo priimti žurnalistas. Mano draugas Balkanuose dirbo fotografu. Tądien jis dirbo partizanų, kurie į nelasivę buvo paėmę valstybės karį, pusėje. Partizanai mano draugui pasakė: „Mes nužudysime šį karį, o tu fotografuok, kai mes tai darysime“. Mano draugui atsisakius tai padaryti, partizanai jam pareiškė, kad kad jei jis nefotografuos, jie patys jį nužudys ir nufotografuos kaip tai daro.

Taigi draugas pasirinko užfiksuoti, kaip žudomas karys. Jis niekada neišspausdino tų nuotraukų, tačiau jis fotografavo, nes turėjo šeimą ir buvo už ją atsakingas. Jis neturėjo kito pasirinkimo – didvyriškai mirti dėl nieko? Tai pats žiauriausias pasirinkimas, apie kokį man teko girdėti.

Tačiau ypač dažnai žurnalistai turi rinktis ir kitais atvejais, kai susiduria su valdžiai dirbančiais asmenimis, kurių pagrindinis tikslas – suklaidinti žurnalistus ar stumtelti juos tam tikra kryptimi. Kai dirbau korespondentu, ne sykį teko susidurti su vadinamaisiais NATO viešosios nuomonės inžinieriais (angl. spin doctors). Šie viešųjų ryšių specialistai labai profesionaliai, švelniai nukreipia žurnalistus tam tikra linkme, pateikdami jiems puikias citatas, pavyzdžius, niekada nebūdami įkyrūs ir pan.

Šiais atvejais visada reikia būti labai atidžiam, nes tau suteikiama daug geros informacijos, tačiau tu, staiga, supranti: „Palauk, čia kažko trūksta. Du trečdaliai informacijos yra visiškai teisinga, aš galiu ją panaudoti savo straipsnyje, tačiau trečdalis informacijos man kelia įtarimą“. Šiuo atveju žurnalistas turi pasikliauti savo nuojauta ir žinoti, kurią informaciją reikia patikrinti.

Viena iš istorijų, kai teko susidurti su tokiu atveju, įvyko Makedonijoje. Konfliktas šioje šalyje jau buvo įpusėjęs ir NATO atstovai skelbė dedantys labai daug pastangų, kad sutaikytų Makedonijos albanus su etniniais makedonais. Makedonijos kalnuose buvo miestelis, kuriame gyveno makedonai ir albanai, tačiau šis miestelis buvo albaniškoje Makedonijos dalyje. Kelionės organizatoriai pranešė kviečiantys žurnalistus prisijungti prie jų misijos ir palydėti makedonus, pabėgusius iš savo namų minėtame miestelyje, atgal į juos. Tai išties skambėjo kaip didžiulė sėkmė.
 

Taigi mes taip pat išsiruošėme į šią kelionę. Į miestelį vyko ilga virtinė automobilių, kuriuose sėdėjo makedonai – jie vyko į namus, kuriuos prieš kurį laiką buvo apleidę. Beje, jų namai atrodė tikrai gerai – jie nebuvo nei sugriauti, nei suniokoti. Miestelyje gyvenę albanai nepatikliai žiūrėjo į tai, kas vyko: NATO pareigūnai, žurnalistai... NATO atstovai labai gražiai pakalbėjo apie tai, kaip jie sugrąžino žmones namo, kad tai didžiulis žingsnis dviejų etninių grupių susitaikymo link ir, padėkoję žurnalistams, paragino juos sugrįžti namo.

Tikiu, kad žiniasklaida, patirianti politikų, teisėsaugos atstovų, verslininkų ar dar kieno nors įtaką, ar spaudimą, yra be ateities. Tokia žiniasklaida neišlaikys savo auditorijos. Viskas labai greitai keičiasi.Tačiau mes pajutome, kad kažkas ten buvo ne taip ir neišvykome. Po dviejų valandų visos makedonų šeimos, sugrįžusios į savo namus, susikrovė visus daiktus, kuriuos čia buvo palikusios ir vėl išvyko. Taigi pasakiau NATO žmonėms, kad deja, bet ketinu rašyti straipsnį, kad jų pastangos žlugo.

– Lietuvoje dažnai galima išgirsti teiginius apie vieno ar kito politiko, verslininko, teisėsaugos pareigūno įtaką kuriai nors žiniasklaidos priemonei. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar tai daugelio valstybių problema?

– Manau, kad absoliuti žiniasklaidos nepriklausomybė yra neįmanoma. Tačiau, kaip minėjau, yra tam tikros etinės ir profesinės taisyklės, kurių būtina laikytis. Tikiu, kad žiniasklaida, patirianti politikų, teisėsaugos atstovų, verslininkų ar dar kieno nors įtaką, ar spaudimą, yra be ateities. Tokia žiniasklaida neišlaikys savo auditorijos. Viskas labai greitai keičiasi.

Pavyzdžiui, vieša paslaptis, kad Rusijoje didžioji dalis žiniasklaidos yra griežtai kontroliuojama. Tačiau interneto galimybės šiandien leidžia žmonėms žinoti vis daugiau ir daugiau, ir valdžia negali tam užkirsti kelio. Žinoma, jei tai ne Kinija ar Birma, kur valdžia kontroliuoja internetą. Taigi kol internetas bus laisvas, tol, aš tikiu, šališka, neteisinga žiniasklaida ateities neturės. Skaitytojai nėra nesąmoningi ar kvaili. Jie yra labai protingi ir jie puikiai supranta, kur straipsniai yra užsakyti, kur ne.

Puikus pavyzdys šiuo atveju yra Tunisas – šalis, kuri dar visai neseniai buvo labai griežtai kontroliuojama, kurioje žiniasklaida buvo labai griežtai cenzūruojama. Tačiau visa tai pasikeitė per vieną dieną.

– Mokymuose taip pat kritiškai atsiliepėte apie tinklalapio „WikiLeaks“ veiklą, teigdamas, kad diplomatinių susirašinėjimų paviešinimas gali lemti daugybę žūčių. Ką turėjote omenyje?

– Man patinka išprovokuoti mąstymą. Manau, kad žurnalistai privalo į dalykus pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Pavyzdžiui, faktiškai neginčijama, kad Šaltojo karo pabaiga buvo nuostabus dalykas. Iš esmės aš su šiuo požiūriu sutinku – milijonai žmonių tapo laisvi, pradėjo gyventi daug geresnėse visuomenėse. Tai puiku.

Kita vertus, turime pamąstyti, ir tikrai neteigiu, kad toks mąstymas turi tapti dominuojantis, ar, pavyzdžiui, Ruandos genocidas būtų įvykęs, jei Šaltasis karas nebūtų pasibaigęs? Ruandoje per kelis mėnesius buvo išžudyta 800 tūkst. žmonių. Tam neprireikė net šaunamųjų ginklų! Manau, didelė tikimybė,  kad jei pasaulyje jėgų balansas būtų egzistavęs, tai nebūtų įvykę.

Arba kitas pavyzdys: ar daugiau nei 200 tūkst. žmonių būtų žuvę Balkanuose, jei Šaltasis karas nebūtų pasibaigęs? Manau, kad ne. Galbūt Jugoslavijos respublika vis tiek būtų iširusi, tačiau be tiek daug kraujo praliejimo.

Į „WikiLeaks“ taip pat būtina pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Neneigiu, kad informacijos, susijusios su karu Afganistane ir Irake, paviešinimas buvo geras dalykas. Mano labai gerą draugą, operatorių, nužudė išsigandęs Amerikos karys. Draugas viešbučio balkone kažką filmavo, kai švieseles pamatęs karys išsigando ir nušovė jį. Žmonės tikrai turi teisę žinoti, kas iš tikrųjų ten vyksta.

Tačiau dėl diplomatinių susirašinėjimų paviešinimo turiu labai daug abejonių. Esu įsitikinęs, kad diplomatija yra labai glaudžiai susijusi su konfidencialumu. Labai dažnai diplomatijos tikslas yra pasiekti tam tikrą susitarimą arba išvengti konflikto. Diplomatijai staiga tapus viešai, konfliktuojančios pusės gali dar labiau pratrūkti, susipykti. Tuomet išspręsti konfliktą ar pasiekti susitarimą gali būti nebeįmanoma. Tuo tarpu konfliktuose žūsta žmonės. Tai ir turėjau omenyje: jei „WikiLeaks“ nutekinta informacija užkirs kelią konfliktų išsprendimui ar susitarimų pasiekimui, gali būti daug aukų.

– Taigi manote, kad „WikiLeaks“ peržengė žurnalistinės etikos ribas?

– Tam tikra prasme, taip. Manau, kad vis dar nespėjome suvokti „WikiLeaks“ fenomeno pasekmių. Esu įsitikinęs, kad tai nėra žurnalistika, nes pastaroji yra „žalios“ informacijos suvirškinimas ir pavertimas istorijomis. Kai kurie žmonės „WikiLeaks“ vadina „duomenų žurnalistika“. Mano nuomone, tai „duomenų publikavimas“.

Dėl diplomatinių susirašinėjimų paviešinimo iki šiol niekas stipriai nenukentėjo. Jei neklystu, buvo atšauktas tik vienas ambasadorius. Jei tikėsime, kad tam tikru mastu Tuniso „Jazminų revoliucijai“ įtakos turėjo „WikiLeaks“ nutekinta informacija, negalėtume teigti, kad tai blogai.

Tačiau vėlgi – žurnalistai turi ir į šį reiškinį žvelgti iš įvairių perspektyvų. Kas, jei dabar Tunise į valdžią ateis musulmonų fundamentalistai? Ar tai bus gerai? Aš tikrai sutinku, kad tai, jog pasaulyje žlugo dar viena diktatūra, yra nuostabus dalykas. Tačiau taip pat mąstau, kur visa tai nuves.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min