Šalis nuo 2009 m. į krizę ir skolas klimpsta vis giliau, liūdnai pagarsėjo pastarieji rinkimai, kurie, laimėjus radikaliai kairiųjų partijai „Syriza“, suprantami kaip komunistų triumfas. Kaklaraiščio neryšintis Aleksis Cipras ir motociklu važinėjantis buvęs finansų ministras Janis Varufakis matomi kaip pusiau anarchistai, nežaidžiantys pagal taisykles, ignoruojantys ar net negerbiantys Europos Sąjungos1, o kartais – tiesiog bukagalviai. Pasigirsta ir radikalių tvirtinimų, kad Graikija neturėtų priklausyti ES, nes jos tapatybė nesanti iki galo europietiška2.
Pasaulio apžvalgininkai taip pat svarsto, ar šalis yra Europa ne tik dėl finansų ar politikos, bet ir dėl kultūros, taip keldami amžinus Europos ribų ir europietiškumo klausimus. Viena stovykla bando nuo graikų atsiriboti, žiūrėti į juos kaip į kitus, kitokius, Azijos gabalą Europoje.
Dažnas graikas ar kiprietis Rusiją suvokia kaip vertybiškai veikiančią jėgą, o Vakarus – kaip antivertybiškus.
Toks požiūris neatrodo nei logiškas, nei priimtinas. Pavyzdžiui, motyvuoti, kad Graikija yra pusiau Turkija, nes buvo jos okupuota3, yra tas pat, kas aiškinti, kad jei Rusija nėra Europa stricto sensu, tai ir Lietuva tokia nėra. Kita stovykla stengiasi bent iš dalies pateisinti dabartinius Graikijos sprendimus ir situaciją, remdamasi įvairaus pobūdžio – kultūrologiniais, geopolitiniais, istoriniais, finansiniais – argumentais4. Patys graikai, žinoma, piktinasi ES, o ypač „neonaciška“ Vokietija, kuri esą juos skriaudžia, negerbia, žemina, verčia skursti ir t.t. O įdomiausia tai, kad jie save mato būtent kaip europiečius par excellence.
Šiuo tekstu bus mėginama nubrėžti graikų tapatybės punktyrą. Tapatybė yra problemiškas terminas: postmodernus mąstymas išklibino netgi subjekto vientisumą, o kalbantysis apie tautos, bendruomenės tapatumą jau iš anksto gali būti pasmerktas kaip retrogradas. Į tapatybę galima žiūrėti per tokias priešpriešas: pirma – įgimta tapatybė vs sukonstruota tapatybė; antra – tavo paties požiūris į savo tapatybę vs kitų požiūris į tavo tapatybę.
Čia aptarsime graikų tapatybę iš jų pačių perspektyvos. Krizės akivaizdoje atrodo svarbu įvertinti, ar konflikto aštrumą sudaro ne vien finansai, bet ir vertybinės-pasaulėžiūrinės prieštaros, pasireiškiančios per skirtingus graikiškosios tapatybės dėmenis.
Kur graikų šaknys?
Visų pirma, verta pažymėti, kad graikai save supranta per graikų kalbos ir krikščioniškosios ortodoksijos prizmę. Nepaisant įvairių graikų kalbos dialektų, didžiuojamasi nuo Homero laikų nenutrūkstančia literatūros tradicija, abėcėle, kurioje pirmąkart žmonijos istorijoje žymimi balsiai ir priebalsiai, ortodoksų tikėjimu, greta kurio visos kitos krikščionybės atšakos suprantamos kaip erezijos5.
Graikai Bizantiją supranta kaip antikinės Romos tęsėją, kaip „naująją Romą“, kurioje gimė ir „tikrasis tikėjimas“. Vėliau, žlugus Bizantijai, „tikrojo tikėjimo“ centru tapo Maskva. Taigi nenuostabu, kad dažnas graikas ar kiprietis, ypač menkiau besidomintis šiaurinio Europos regiono aktualijomis, Rusiją suvokia kaip vertybiškai veikiančią jėgą, o Vakarus – kaip antivertybiškus (ir dar eretiškus) kapitalistus.
