Per mėnesį trukusią įtemptą kampaniją, kurios pagrindiniu akcentu tapo pirmą kartą surengti pagrindinių partijų lyderių televizijos debatai, griežtam ir šaltam G.Brownui sunkiai sekėsi nelikti užgožtam savo jaunesnių ir charizmatiškų politinių oponentų Davido Camerono ir Nicko Cleggo.
Tačiau turbūt niekas nepagalvojo, kad paskutinėmis rinkimų kampanijos dienomis premjero irzlus būdas atsiskleis tokiomis nemaloniomis aplinkybėmis, kaip nutiko, kai visuomenė dėl neišjungto mikrofono išgirdo, kaip jis pavadino „kietakakte“ pagyvenusią moterį, kuri primygtinai kamantinėjo jį apie imigraciją.
66 metų Gillian Duffy, kuri visą gyvenimą buvo ištikima G.Browno Leiboristų partijos rėmėja, sakė, kad po šio netaktiško premjero pasisakymo jai neberūpi, ar jis laimės, ar pralaimės.
Viešosios nuomonės apklausos, rodančios, kad leiboristai rinkimų kampanijos metu iš antrosios vietos nukrito į trečiąją, leidžia manyti, kad panašiai galvoja daug žmonių.
Viešosios nuomonės apklausos, rodančios, kad leiboristai rinkimų kampanijos metu iš antrosios vietos nukrito į trečiąją, leidžia manyti, kad panašiai galvoja daug žmonių.
59 metų G.Brownas pripažįsta, kad kartais būna „nepakantus“, tačiau neigia bauginantis savo administracijos darbuotojus Dauning Strite, kaip tvirtinama vienoje anksčiau šiais metais pasirodžiusioje knygoje, kurią parašė gerbiamas politikos apžvalgininkas.
Vis dėlto jei leiboristų lyderis po ketvirtadienio rinkimų neteks vyriausybės vadovo posto, prie to bus nemažai prisidėjęs „bigotgeitas“, o G.Brownas taps vienu iš trumpiausiai savo pareigas ėjusių premjerų.
Daug metų nekantriai laukęs savo šlovės valandos, jis tik 2007–aisias perėmė vadovavimą partijai ir vyriausybės vairą iš Tony Blairo.
Jamesas Gordonas Brownas gimė 1951 metų vasario 20 dieną Škotijos Bažnyčios pastoriaus šeimoje ir augo pramoniniame Kerkoldžio mieste į šiaurę nuo Edinburgo.
Dabar Kerkoldis priklauso rinkimų apygardai, kurioje G.Brownas 2005 metais buvo išrinktas į parlamentą.
Pasak G.Browno, iš tėvo jis paveldėjo savo „moralės kompasą“.
Būdamas gabus vaikas jis greičiau baigė mokyklą ir 16–os metų pradėjo studijuoti istoriją Edinburgo universitete, kur vėliau apsigynė daktaro disertaciją. G.Brownas buvo išrinktas studentų lyderiu ir čia iš esmės pradėjo savo politinę karjerą.
G.Brownui sėkmingai studijuoti nesutrukdė per regbio rungtynes gauta trauma, dėl kurios jis viena akimi apako, o regėjimas kita akimi smarkiai pablogėjo.
Kurį laiką jis dirbo žurnalistu ir skaitė paskaitas, o 1983 metais buvo išrinktas į Bendruomenių Rūmus ir susibičiuliavo su T.Blairu, dar vienu parlamento naujoku ir kylančia politikos žvaigžde.
Kai 1994 metais netikėtai mirė tuometinis leiboristų lyderis Johnas Smithas, G.Brownas ir T.Blairas buvo laikomi tinkamiausiais kandidatais į partijos vadovo postą. Bičiuliai sutarė, kad leiboristų lyderiu taps T.Blairas, bet ilgainiui jis perduos partijos vairą G.Brownui.
G.Brownas pelnė „geležinio kanclerio“ pavardę ir padidino iš biudžeto skiriamas lėšas komunaliniam ūkiui.
Kai T.Blairo vadovaujami leiboristai 1997–aisiais laimėjo visuotinius rinkimus, naujasis vyriausybės vadovas paskyrė G.Browną finansų ministru ir suteikė jam beprecedentę įtaką sprendžiant vidaus politikos klausimus.
G.Brownas pelnė „geležinio kanclerio“ pavardę ir padidino iš biudžeto skiriamas lėšas komunaliniam ūkiui.
Tačiau santykiai tarp buvusių bičiulių ėmė vėsti ir ilgainiui tapo įtempti, nes T.Blairas toliau vadovavo vyriausybei ir nerodė jokių ženklų, jog ketina pasitraukti ir užleisti vietą G.Brownui.
Vis dėlto 2007 metais T.Blairas atsistatydino – tai padaryti jį privertė G.Browno šalininkų spaudimas ir didelis visuomenės nepasitenkinimas dėl karo Irake.
G.Brownas be konkurencijos tapo naujuoju lyderiu.
Tačiau labai greitai naujojo premjero populiarumas smarkiai sumažėjo, kai jis nusprendė nešaukti pirmalaikių visuotinių rinkimų, kuriuos ketinta rengti tų metų spalį.
Vienas opozicijos įstatymų leidėjas pareiškė, kad vos per kelias savaites G.Brownas „iš Stalino virto ponu Bynu“ – negrabiu ir ekscentrišku komiško televizijos serialo personažu, kurį sukurė Rowanas Atkinsonas.
G.Browno populiarumui toliau sparčiai mažėjant, prieš ministrą pirmininką ėmė maištauti jo paties vadovaujamos partijos įstatymų leidėjai, kurie kelis kartus nesėkmingai mėgino nuversti jį iš partijos lyderio posto.
2008 metų pabaigoje prasidėjus kreditų krizei, G.Brownas vėl atsidūrė dėmesio centre, ir tai buvo puiki proga pamėginti susigrąžinti iššvaistytą visuomenės paramą.
Nors jo finansų ir ekonomikos politika sulaukė pagyrimų užsienyje ir tapo pavyzdžiu kai kurioms kitoms šalims, tai neišgelbėjo Britanijos nuo recesijos, kuri buvo didžiausia šioje šalyje nuo tada, kai buvo pradėti rinkti statistiniai duomenys apie bendrąjį vidaus produktą.
Britanija iš recesijos liūno išbrido paskutinė tarp didžiųjų pasaulio ekonomikų.
Pasibaigus ūkio nuosmukiui leiboristų populiarumas šoktelėjo į viršų, tačiau čia didelį netikėtumą pateikė rinkimų kampanijos autsaideriu laikytas N.Cleggas, kuris savo itin sėkmingu pasirodymu televizijos debatuose padėjo liberalams demokratams viešosios nuomonės apklausose išstumti valdančiąją partiją iš antrosios pozicijos.
G.Brownas norėtų po rinkimų toliau vadovauti partijai, tačiau jau kurį laiką netyla kalbos, kas galėtų jį pakeisti. Realiausiu kandidatų į Leiboristų partijos lyderio postą šiu metu laikomas užsienio reikalų sekretorius Davidas Milibandas.
G.Brownas su žmona Sarah, kuri yra viešųjų ryšių specialistė, augina du sūnus Johną ir Fraserį, sergantį cistine fibroze.
2002 metais pora neteko anksčiau laiko gimusios dukrelės Jennifer, kuri išgyveno vos dešimt dienų.
