Alžyro, Maroko ir Tuniso pakrantėse moterys ir taip dėvi kuklesnius drabužius, tačiau tik nedaugelis gali sau leisti įsigyti šį visą kūną dengiantį kostiumą.
Zeraldoje, pajūrio kurorte vakarų Alžyre, viešuosiuose paplūdimiuose reta moteris išdrįsta apsirengti maudymosi kostiumėlį, o ką jau kalbėti apie bikinį.
Hakima, ketvirtą dešimtį perkopusi matematikos mokytoja, maudydamasi jūroje dėvi burkinį, o vos išlipusi į krantą ji apsivynioja didžiulį sarongą.
„Taip daug padoriau“, – sakė ji.
„Visą kūną dengiantis maudymosi kostiumas yra geras sprendimas religingoms musulmonėms, kurios mėgsta jūrą“, – pridūrė moteris.
Biologijos studentė Manel Brahimi: „Dievinu plaukiojimą, bet jei dėvėčiau įprastą maudymosi kostiumėlį, žmonės į mane žiūrėtų kaip į ateivį.“
Tačiau kai kurios moterys yra priverstos pridengti savo kūną prieš savo valią, pavyzdžiui, biologijos studentė Manel Brahimi.
„Dievinu plaukiojimą, bet jei dėvėčiau įprastą maudymosi kostiumėlį, žmonės į mane žiūrėtų kaip į ateivį“, – sakė ji.
24 metų Siham taip pat yra priversta mūvėti dviratininkų šortus po savo vientisu maudymosi kostiumėliu, kad „kiti į ją nespoksotų“.
Rabato paplūdimiuose žmonės maudosi vilkėdami pačius įvairiausius drabužius: nuo šortų iki kelių, sportinių kelnių, blauzdinių, džinsinių šortų iki dviprasmiškai atrodančių šlapių marškinėlių.
Nedaugelis dėvi burkinius, drabužį, kuris vidutiniškai kainuoja 500 dirhamų (50 eurų), nes tai yra gerokai per brangus malonumas daugumai besilankančių Maroko sostinės paplūdimiuose.
Šį maudymosi kostiumą į šalį atvežė marokiečiai, gyvenantys užsienyje, sakė pensininkas Miloudas.
„Jie pas mus atvežė burkinių madą šiemet, kai atvyko atostogauti prie jūros“ konservatyviojoje šalies šiaurėje, sakė Miloudas.
Kitas paplūdimio lankytojas, Fadelis, į šį rūbą žiūri kaip į „didelių pinigų pasaką“, kuri „padeda kurtis musulmoniškų drabužių parduotuvėms“.
„Tačiau daugumai žmonių tai nerūpi“, – sakė jis.
Nuo bikinių iki burkinių
Praėjusią savaitę Nica tapo paskutiniu Prancūzijos pajūrio kurortu, kuriame po virtinės teroro atakų buvo uždrausti burkiniai.
Premjeras Manuelis Vallsas sakė, kad šis kostiumas yra dalis politinio projekto, kuris „pavergia moteris“, o tai „nesuderinama su Prancūzijos ir respublikos vertybėmis“.
Šį mėnesį grupė jaunuolių Prancūzijai priklausančios Korsikos salos paplūdimyje susimušė su grupe musulmonų šeimų, kaip pranešama, dėl to, kad vienas turistas padarė kelias moterų, besimaudančių su burkiniais, nuotraukas.
Tačiau šis maudymosi kostiumas neįžiebė jokios nesantaikos Tunise, sako sociologas Abdessataras Sahbanis.
„Burkinis, kuris smarkiai išpopuliarėjo po revoliucijos 2011 metais, paplūdimiuose nesukėlė jokių problemų“, – sakė jis.
Besikeičiantys socialiniai papročiai paskatino paplūdimio klubų moterims ir vaikams kūrimąsi, pavyzdžiui „Marina Club“ Alžyro rytuose.
„Šią vasarą Tuniso gyventojams daug labiau rūpi ekonominė ir saugumo situacija“, – pastebėjo jis.
Vis dėlto besikeičiantys socialiniai papročiai paskatino paplūdimio klubų moterims ir vaikams kūrimąsi, pavyzdžiui „Marina Club“ Alžyro rytuose.
Šio toli nuo vyrų žvilgsnių esančio klubo klientės ilsisi šalia baseino ir stebina įvairiais drabužiais, nuo bikinių iki burkinių.
Šiame klube dirba vien moterys, nuo padavėjų iki gelbėtojų. Daugelis iš jų yra studentės.
„Tai rojaus kampelis, nuošali vieta musulmonėms“, – sakė Ouahiba Chatouri, į pensiją išėjusi skrydžių palydovė, vilkinti dviejų dalių maudymosi kostiumėlį.
Be klubo išorinės sienos, yra dar viena siena, kuri skiria baseiną nuo specialios sekcijos moterims, vilkinčioms visą kūną dengiantį hidžabą ir nenorinčioms nusirengti prieš kitas.
„Jos nenori, kad ten būtų net mažų berniukų“, – sakė viena klientė, kuri pripažino esanti nustebusi, jog septynmečio berniuko žvilgsnis lyginamas su suaugusio vyro.
„Mes nepasidavėme“
Rugpjūčio pradžioje viename Alžyro laikraštyje pasirodęs straipsnis socialiniuose tinkluose sukėlė protestą, nes jame buvo rašoma, kad „nuogumas“ viešuosiuose paplūdimiuose pavertė juos neprieinamais šeimoms.
Tai įžeidė alžyrietes, kurios „dėvi pernelyg atvirus maudymosi kostiumėlius, lyg jos būtų užsienio paplūdimiuose, ir vaikšto pakrante rodydamos savo tatuiruotus kūnus“.
Dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje mišrūs paplūdimiai ir maudymosi kostiumėliai Alžyre buvo visiškai normalus dalykas.
Saida, anglų kalbos mokytoja, sako, kad dar visai neseniai šalies paplūdimiai buvo mišrūs.
Dabar „kažkas pastatė sienas tarp tų, kurie gali susimokėti už teisę degintis privačiame paplūdimyje, ir tų, kas dėl įsitikinimų ar įsipareigojimų turi maudytis su drabužiais, kuriuos visuomenė laiko padoriais“, – sakė ji.
Penktą dešimtį perkopusi Katia Ouhid sako, kad bikinį ji dėvinti „iš principo“.
„Kai laukiausi, priaugau svorio, tačiau atsisakau paklusti visuomenės diktatui“, – sakė ji.
„Kai islamistai uždraudė moterims pasirodyti paplūdimiuose, mes nepasidavėme. Ėjome ten su šeimomis ir draugais ir rengdavomės savo maudymosi kostiumėlius“, – pridūrė moteris.
Amina, viena jos draugių, sakė, kad visuomenė „smarkiai smuko individualių laisvių atžvilgiu“, ir pridūrė, kad ji pasiilgo paplūdimių, kur merginos pasirodydavo su įvairiausių spalvų maudymosi kostiumėliais.
„Dabar visuomenei tereikia ženklo prie įėjimo: „Šeimos paplūdimys, prašome rengtis kukliai“, – sakė ji.
