Daugiau nei 1 700 puslapių apimties Niujorko teismo dokumentai suteikia naujų žinių apie JAV vyriausybės priklausomybę nuo privačių kontraktininkų, organizuojant skrydžius tarp Vašingtono, kitų valstybių sostinių, JAV karinės bazės Kubos Gvantanamo įlankoje ir oro uostų prie užsienyje veikusių slaptų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų.
Tarp šia veikla užsiėmusių įmonių buvo svarbi vyriausybinių užsakymų vykdytoja „DynCorp“, slapta prižiūrėjusi prabangių reaktyvinių lėktuvų parką, taip pat maisto ir gėrimų tiekėjų bendrovės, kurios nieko nenutuokdamos kraudavo į šiuos lėktuvus padėklus su vaisiais ir vyno butelius, nurodoma teismo dokumentuose ir liudininkų parodymuose.
Šie faktai į viešumą išniro nagrinėjant jau ketverius metus trunkantį ginčą tarp Niujorke įsikūrusios užsakomųjų skrydžių bendrovės „Richmor Aviation Inc.“, kuri vyriausybei nuomodavo vyriausybės įstaigoms verslo klasės reaktyvinius lėktuvus ir parūpindavo jiems įgulas, bei privačios oro transporto tarpininkų įmonės „SportsFlight Air“, kuri organizuodavo skrydžius „DynCorp“ užsakymu.
2006 metais tuometis JAV prezidentas George'as W.Bushas pripažino, kad egzistavo slaptas kalinimo tinklas, o 2009 metais CŽV direktorius Leonas Panetta sakė, kad šie kalėjimai nebenaudojami.
Abi teisinio ginčo pusės minėdavo vyriausybės vykdytą slaptą kalinių gabenimo programą, dar žinomą kaip „specialusis perdavimas“, savo parodymuose, su byla susijusiuose dokumentuose ir teisiniuose argumentuose.
Šios bendrovės ginčijasi dėl 874 tūkst. dolerių sumos, kurią Niujorko valstijos apeliacinis teismas priteisė „Richmor Aviation Inc.“ kaip kompensaciją už nepadengtas slaptųjų skrydžių išlaidas.
Bylos dokumentai, tarp kurių esama sutarčių, sąskaitų už skrydžius, mobiliųjų telefonų skambučių sąvadų, ir korespondencijos, atskleidžia glaudų bendradarbiavimą tarp vyriausybės ir privačių kontraktininkų, iš kurių vieni savo darbą atlikdavo uoliai, kiti – abejodami, o treti į viską žiūrėdami pro pirštus.
Sprendžiant iš sąskaitų, išrašytų 2002-2005 metais, daugelis šių lėktuvų skraidindavo JAV pareigūnus tarp Dulleso (Daleso) tarptautinio oro uosto Vašingtone ir sulaikymo centro Gvantanamo įlankos bazėje, kuriame buvo laikomas nuolat didėjantis įtariamų teroristų kontingentas. Kiti lėktuvai tūpdavo daugybėje kitų tarptautinių oro uostų.
Lėktuvai būdavo siunčiami į Islamabadą, Romą, Džibutį, Frankfurtą, Dubajų, Airijos miestą Šanoną, Škotijos miestą Glazgą, Tenerifę, Šarm aš Šeicho kurortą Egipte ir netgi Tripolį.
Kai kurie lėktuvai tūpdavo oro uostuose netoli slaptų CŽV centrų: Kabule, Bankoke ir Bukarešte. Kiti skraidindavo kalinius į kitų šalių saugumo struktūrų objektus, kurių darbuotojai, kaip pranešama, be jokių skrupulų stengdavosi išgauti parodymus iš įtariamųjų. Tokie centrai esą veikė Kaire, Damaske, Amane ir Rabate.
2006 metais tuometis JAV prezidentas George'as W.Bushas pripažino, kad egzistavo slaptas kalinimo tinklas, o 2009 metais CŽV direktorius Leonas Panetta sakė, kad šie kalėjimai nebenaudojami..
CŽV niekada neįvardijo vietų, kur veikė JAV pareigūnų prižiūrimi kalėjimai, tačiau pranešama, jog tokie centrai veikė Lenkijoje, Rumunijoje, Tailande, Lietuvoje ir Afganistane.
